Šiemet Šilutės rajono populiariausių sportininkų dešimtuko rinkimuose buvo vos 13 pretendentų.
J. Piekautas pasakoja, kad Matas stalo tenisą pradėjo žaisti būdamas dešimtmečiu. Treneris, labai mylėdamas šią sporto šaką, pats visą laiką svajojo būti treneriu ir buvo įstojęs į Kauno kūno kultūros institutą 1963 metais. Bet buvo pašauktas tarnauti į sovietinę armiją, o grįžęs jau įstojo į Kauno politechnikos institutą. Taip, anot jo, svajonė ištirpo.
Trenerį visą laiką persekiojo mintis, kodėl Šilutės sporto mokykloje nėra stalo teniso trenerio etato. Tačiau pirmieji bandymai, kalbantis su sporto mokyklos vadovais buvo bergždi. „Kreipėmės į Šilutės savivaldybės tuometinį merą Arvydą Jaką. Jis palaikė tą mūsų norą, tačiau sakė, kad reikia parodyti įdirbį, suburti vaikus ir pradėti treniruoti. Tada kreipiausi į Šilutės pradinės mokyklos direktorę Liudą Skuodienę, nes ta mokykla turėjo laisvą sporto salę. Ji iškart sutiko ir pasiūlė man treniruoti vaikus, kurie nedalyvavo jokioje užklasinėje veikloje. Taip subūriau 15 berniukų ir 16 mergaičių, tarp kurių buvo ir ketvirtokas Matas. Į pirmą treniruotę jis atėjo su lauko teniso rakete“, – pasakoja J. Piekautas.
Matas, pasak trenerio, iš kitų vaikų išsiskyrė greita reakcija ir lengvai atmušinėjo kamuoliukas, kai kitiems vaikams tai sunkiai sekėsi. Mato tėvai manė, kad tai eilinė vaiko užgaida, kad jis išbandė visas sporto šakas, tad ir stalo tenisas – tik šiaip sau.
J. Piekautas, aukodamas savo laisvą laiką 3 metus dirbo su vaikais nereikalaudamas jokio atlygio. Tačiau prisimena, kad valdžios taip ir nebuvo išgirstas, vis maitintas tik pažadais.
Nematydamas perspektyvos, jis sako paleidęs vaikus, ir iš viso to būrio tik Matas dar ateidavo žaisti ir treniruotis su suaugusiais. Pamatęs Mato norą ir užsispyrimą, J. Piekautas pradėjo jį rimtai treniruoti, ir prisimena, kad greitai vaikinas tapo tikra „problema“ suaugusiems. Buvo, anot jo, gerokai palepintas vaikas ir karšto charakterio, tad po pralaimėjimų buvo ir ne viena raketė sulaužyta, ir „mobiliakas“ sutryptas… „Tačiau aš, nekeldamas balso, palaipsniui keičiau jo charakterį. Mudu nepraleisdavome nė vienų vaikų varžybų Lietuvoje, ir bendromis pastangomis su tėvais dengėme visas išlaidas, neprašydami pagalbos iš valdžios. Pasipylė jaunučių ir jaunių varžybose prizinės vietos“, – sako J. Piekautas.
Jis prisimena kitų trenerių klausimus, kodėl neatveža į varžybas kitų vaikų, ir su kuo Matas treniruojasi, kad taip gerai žaidžia: „Treniravau iš entuziazmo, norėdamas įrodyti kitiems, kad ir „kaime“ galima nuoširdžiu darbu išugdyti aukštos klasės sportininką“.
Dažnai juodu važiuodavo į Klaipėdą, kur buvo aukšto meistriškumo žaidėjų. Ten augo dabartinis daugkartinis Lietuvos čempionas Alfredas Ūdra, prieš kurį šilutiškis dažnai laimėdavo.
„Pamenu, skambinu Matui, kad šiandien važiuojame į Klaipėdą. O jis sako: „šiandien nenoriu“. Skambinu mamai, tėčiui… Ir Matas išeina vos neverkdamas, ir nesikalba su manim. Tyliu ir aš.
Galvoju: pirmus setus aišku, jis nežais protestuodamas, o vėliau įsijaus ir pradės žaisti visa jėga. Taip ir būdavo“, – pasakoja treneris.
O nugalėjus pirmas Mato klausimas būdavo „kada rytoj treniruotė?“. „Mato meistriškumui augant greitai perėjome į I lygą ir aukščiausią. Pradėjome dalyvauti Lietuvos komandiniame čempionate, kur keletą metų buvome treti ir kartą laimėjome sidabro medalius“, – prisimena treneris.
Stalo tenisininkas M. Vilkas mokėsi, o dabar jau ir dirba VGTU treneriu – pedagogu. Pagal kontraktą jis žaidė Belgijoje.
