Prieš kelerius metus Aušra Gaylard su Mariumi Čėsna, palikę gerai apmokamus darbus, verslą ir jau pažįstama tapusią aplinką Anglijoje, sugrįžo į Lietuvą pradėti gyvenimą iš naujo. Žinoma, tik po ilgų svarstymų abudu nesprendė, kad toliau gyvens, kurstys šeimos židinį ir ieškos pragyvenimo šaltinių Mariaus gimtajame krašte – Juknaičių seniūnijoje, Leitgiriuose. Tai buvo savotiška avantiūra, kurios galbūt išgirdusieji iškart ir nesupranta. „Ne, jau aš karvių nemelšiu ir kiaulių nešersiu“, – su šypsena prisimena kažkada savo pasakytus žodžius iš Šiaulių kilusi Aušra. Beje, pirmuosius metus daugelis leitgiriškių naująją gyventoją net „kaimo princese“ vadino.
Tačiau šiandien moteris, kai reikia – ir karves melžia, o jų yra net 16, ir turi apeiti pulką vištų, žąsų, ančių, triušių, didelius namus prižiūrėti bei daržus nuravėti. Besiplečiančiame ūkyje prie darbų suktis padeda ir samdomi darbininkai bei Mariaus mama.
Jauni, bet užsispyrę Aušra ir Marius pripažįsta, kad Lietuvoje pragyventi ir dar verčiantis pienininkyste, kaip tai jie daro jau trečius metus, nėra taip paprasta. Jaunieji ūkininkai sako, kad ir gyvenimas Lietuvoje yra gerokai brangesnis. Todėl, norint sau leisti keliones, pirkti geresnės kokybės rūbus, daiktus ar maistą, gauti reikiamas paslaugas, reikia daug dirbti.
„Kai pradėjome laikyti karves, o jų pradžioje įsigijome tik tris, už litrą pieno gaudavome po vieną litą (apie 30 euro centų), o dabar tik 16 euro centų. Tačiau gyvename su viltimi, kad situacija pasikeis. Ir jei ne pačių užsiauginamas beveik visas maistas, nežinia, kaip čia būtų“, – pripažįsta kiek daugiau nei 20 hektarų nuosavoje žemėje dirbantis Marius.
Užsienis buvo vienintelė išeitis
Anglijoje abu išgyveno daugiau nei dešimtmetį. Iš pradžių, kol vienas kito nepažinojo, gyveno ir dirbo atskirai. Aušrą į svetimą šalį atginė sudėtingas vienišos mamos gyvenimas – turėdama dvejų metų pirmagimę Donatą, jauna moteris neturėjo kitos išeities.
„Nežinau, kas būtų atsitikę, jei būčiau likusi Lietuvoje. Reikėjo kažką daryti, kabintis į gyvenimą“, – atviravo pašnekovė. Pirmieji moters darbai buvo kavinėse, senelių namuose, tik po kelerių metų užsitarnavusi vardą ir autoritetą, jau turėjo ir savą verslą, padėjo svetimoje šalyje įsidarbinti lietuviams.
Marius taip pat prisipažįsta, jog į Angliją vyko ne iš gero gyvenimo. Tvirtas, stiprus vyras, tarsi ištrauktas iš žurnalo viršelio, dirbo sunkius darbus: pjovė mišką, darbavosi pas ūkininkus, statybose tiesė vamzdžius, dėjo pamatus ar kasė molį.
„Reikėjo kažką daryti. Kai baigiau mokslus ir įgijau mūrininko betonuotojo specialybę, neradau Šilutėje darbo. O norėjosi, kaip ir visiems jauniems žmonėms gyventi visavertį gyvenimą“, – sakė pašnekovas. Fizinio krūvio jis nebijojo, nes dar vaikystėje padėjo ūkyje savo tėvams.
Susitikimas buvo lemtingas
Po poros metų šiaulietė ir leitgiriškis susitiko viename draugų vakarėlyje. Susitikimas tapo lemtingu: neilgai trukus abu nutarė kartu gyventi. Po kelerių metų Aušrą ir Marių aplankė dvigubas džiaugsmas – pasaulį išvydo jų dvynukės Henrieta ir Latoja.
„Sunku buvo susitaikyti su tuo, kad pirmoji dukra, gyvendama Anglijoje nuo mažų dienų matė tik svetimos šalies kultūrą. Ji ir užaugo kaip anglė – su anglų maistu ir įpročiais“, – prisipažįsta Aušra.
Todėl gimus mažylėms reikėjo arba susitaikyti, kad jos taip pat perims anglų kultūrą, arba važiuoti į Lietuvą. Pastaroji mintis po didelių svarstymų tapo mielesnė, tad keturiese jie ir sugrįžo, vyriausioji dukra Donata vis dėlto liko Anglijoje, čia mokosi, dirba, o į Lietuvą atvyksta tik atostogų.
„Dukros nebuvo vienintelė priežastis grįžti į Lietuvą. Pavargome nuo angliško šurmulio, nuo darbų grafiko, nuo nuolatinės kovos nebūti antraeiliu“, – sakė Marius. Anot jo, nepaisant, kad gimtajame krašte viskas kainuoja daug brangiau, yra didesnė laisvė.
„Dabar nekeisčiau šito gyvenimo etapo. Žinoma, jei būtų sunku, važiuočiau užsidirbti į užsienį, bet tik laikinai“, – sakė Aušra, kuri iš pradžių mažiausiai norėjo sugrįžti į Lietuvą, juolab – į atokų ir nepažįstamą Leitgirių kaimelį.
Dirba daug, bet randa laiko ir pomėgiams
Ūkininkauti Lietuvoje yra pakankamai rizikinga ir nežinai, kada tai atneš pelno, o kada nuostolius. Abu pašnekovai pripažįsta, kad jei ne Anglijoje paliktas nekilnojamasis turtas, kurį pavyko įsigyti ten susitaupius ir išnuomoti, vargu, ar galėtų sau tiek šiandien leisti.
Ypač sunkus metas – pavasaris ir vasara. Aušra ir Marius neslepia, kad tuomet jie yra labai užimti: keliasi anksti ryte, o gula – vidurnaktį, kai jau abu nejaučia kojų.
Pašnekovai sako nesantys darboholikai ir jų savaitgaliai „šventai“ paskirti šeimai. Tuomet ūkį prižiūri samdomi darbuotojai, o šeima vyksta į keliones, laiką leidžia kartu.
„Lietuvoje yra daug gražių vietų. Aplankome pramogų parkus, jūrą, grožimės gamta, nes aš pati visada svajojau apie tai, kad tėvai būtų kiek galima dažniau šalia. Matyt todėl ir pati taip elgiuosi, noriu, kad mano vaikai jaustų tėvus, jų palaikymą“, – kalba Aušra.
Ji taip pat pripažįsta, kad tarp kasdienių darbų randa šiek tiek laiko moteriškiems reikalams – veido, kūno grožiui, rūbams, o štai Marius, anot jos, yra įdomesnis.
Paprašytas papasakoti apie savo pomėgius Marius tik nusišypsojo ir parodė į garbingoje namų vietoje, ant lentynos, sudėtus trofėjus, iškovotus fitneso ir kultūrizmo čempionatuose. Jis sportuoja nuo 15-kos metų, o prieš kelerius metus nutarė pirmąkart išbandyti save ir ryžosi dalyvauti Vakarų Anglijos kultūrizmo čempionate. Ten iškovojo pirmosios vietos taurę.
Ir šie, 2015-ieji metai titaniško sudėjimo leitgiriškiui yra vieni iš įsimintiniausių. Treniruojamas sporto ir sveikatingumo centro „Oazis“ trenerio Mindaugo Vilko balandžio mėnesį Marius dalyvavo Kėdainiuose surengtame Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikini čempionate, kuriame tarp kitų varžovų iškovojo pirmąją vietą.
„Kultūrizmas – mano pomėgis, nors jis nėra lengvas, reikalauja nemažai laiko, užsispyrimo bei nemažų investicijų,“ – pripažino pašnekovas. Sportui su kelionėmis į Šilutę vyras per savaitę skiria maždaug po 3 valandas.
Anot Mariaus, pagrindinis tikslas, kodėl jis ryžtasi dalyvauti kultūrizmo čempionatuose, yra noras palikti gražų prisiminimą vaikams.
Aktyvūs ir visuomeniški
Tarp gausybės darbų bei pomėgių Aušra ir Marius randa laiko ir visuomeninei veiklai. Turbūt nėra nė vieno Juknaičių seniūnijos gyventojo, kuris nepažinotų šios poros. Jie aktyviai dalyvauja ne tik Leitgirių kaimo bendruomenės gyvenime – susirinkimuose, šventėse, bendrose talkose, bet ir vyksta į aplinkinių gyvenviečių renginius.
„Norime burti, vienyti žmones“, – sako Marius.
Kalbėdami apie gyvenimą atokiame kaime ir ūkininkavimo Lietuvoje pradžią pašnekovai užsiminė, kad niekada nesėdėjo sudėję rankų. Štai, įprasmindami jau ne vienerius metus savo buvimą kartu, poros bendrystę ir prisiekdami vienas kitam amžinais įžadais, galbūt jau kitais metais į didelę, saldžią ir gražią šventę – vestuves – sukvies visą giminę ir draugus.