Pažintis su „Moloko“
1976-aisiais, būdama vos 18-os, Birutė baigė tuometinį Kalvarijos maisto pramonės technikumą. Nors gavo paskyrimą dirbti Usėnų ceche, jauna specialistė norėjo grįžti į gimtąją Šilutę. Pavykus susitarti, ji greit parvažiavo atgal į Pamarį ir įsidarbino Šilutės pieninėje, tuometiniame Šilutės sviesto sūrių gamyklos filiale.
Pasirinkimas studijuoti pienininkystę nebuvo atsitiktinis – tai lėmė tėvelio kilmė iš Kalvarijos krašto ir noras mokytis arčiau giminių. Ši profesija jau tada buvo Archipovų šeimos kraujyje: įmonėje dirbo būsima Birutės anyta, o vėliau čia ji sutiko ir savo vyrą.
Karjerą Birutė pradėjo pieno priėmėjos pareigose. Vaizdas, kurį ji prisimena iš pirmųjų darbo dienų, šiandienos specialistams atrodytų tarsi iš kito pasaulio. „Atvažiuodavo mažiukai pienovežiai su užrašais „Moloko“. Pieną per svarstykles supildavom į vieną 500 litrų talpą, tada į kitą, pasverdavom ir taip priimdavom“, – pasakoja Birutė.
Nuo laboratorijos iki meistrės
Netrukus energingą specialistę pastebėjo vadovybė, Birutė greitai kilo karjeros laiptais. Iš pieno priėmimo ji perėjo į laboratoriją, kur gilinosi į mikrobiologijos paslaptis, o vėliau sekė darbas sūrių ceche.
Tuo metu Šilutėje buvo gaminamas platus asortimentas: ne tik sūriai, bet ir vadinamoji „miesto produkcija“ – pienas, kefyras, grietinė, varškė. Sūrių ceche Birutė dirbo meistre, vėliau – vyr. meistre. Tai buvo sunkaus fizinio darbo era, viskas buvo gaminama rankiniu būdu. „Sūrius reikėjo suvynioti į skareles, presuoti, rankomis nešti į baseinus sūdyti. Sūriai buvo nokinami ant medinių lentynų, rūsiuose. Nebuvo taip, kad įvilkai į maišelį ir pamiršai“, – prisimena pašnekovė.
Per 50 metų Birutė matė, kaip įmonė keitėsi ir modernizavosi. Šiandien ji atsakinga už visą gamybos procesą, kuris yra neatpažįstamas nuo to, kurį rado 1976-aisiais. Kalbant apie dabartį, Birutės balse jaučiamas pasididžiavimas – rankų darbą pakeitė automatika. Dabar viskas nepalyginama. Sūrio masę įleidžia į vonią su presu, supjausto, suformuoja, oro pagalba išpučia iš formų. Žmogui nebereikia kilnoti sunkių gaminių, viską padaro įranga.
„Laikas… Viskas praeina“, – susimąsčiusi sako Birutė. Jos profesinis kelias tapo gyvu liudijimu, kaip per pusę amžiaus transformavosi pramonė. Šiandien moteris įkūnija tai, ko šiuolaikinėje greito vartojimo darbo rinkoje beveik nebeliko – tikrą, nepalaužiamą lojalumą.
Sunkumai – variklis augti
Kaip įmanoma tiek metų dirbti vienoje srityje ir neperdegti? Atsakymas slypi požiūryje. „Niekad nepagalvojau, kad reikėtų ieškoti kažko kito. Niekad nebuvo taip sunku, kad norėtųsi viską palikti“, – sako Birutė.
Nors etapų būta visokių – ir atsakomybė spaudė pečius, ir gamybos procesai stojo – pagrindinis variklis visada buvo komandinis darbas. Pasak Birutės, būtent kolegos tapo tuo ramsčiu, į kurį visada galima atsiremti. Stereotipas, kad ilgametis darbuotojas tampa „atsparus“ naujovėms, čia subyra į šipulius. „Jei nori eiti kartu su technologijomis, turi keistis ir pats“, – teigia pašnekovė.
Vienas įsimintiniausių etapų Birutei – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir privatizacija. Tai buvo laikotarpis, kai gamyba trumpam sustojo. „Aš saugojau visus raktus. Viskas buvo užrakinta, žmonės sėdėjo namuose. Buvo toks jausmas, lyg viską būtų nunešusi staigi audra – likome bendrystėje, bet be darbo, laukdami ir nenutuokdami, kas bus toliau“, – prisimena ji.
Tačiau tyla ilgai netruko, įmonė vėl atvėrė duris. Per 4 metus buvo įsisavintos net 23 skirtingos technologijos, sukurta gausybė naujų produktų. Inovacijų troškimas vedė komandą į priekį.
Tvarka – gyvenimo būdas
Kolegos apie Birutę kalba su ypatinga pagarba. ABF „Šilutės Rambynas“ gamybos direktorė Renata Rupšienė sako, kad Birutės autoritetas remiasi tikru žmogišku santykiu: ji moka ne tik kalbėti, bet ir girdėti tiek darbininką, tiek vadovą.
Pati Birutė juokauja esanti „pieninėje užauginta“. Tai suformavo ir jos griežtą požiūrį į higieną. „Mano kraujyje įaugusi tvarka ir švara. Kartais nuėjusi į kitas vietas net susierzinu pamačiusi netvarką“, – sako ji.
Asmeninis moters gyvenimas taip pat paženklintas stiprybės. Vyras mirė, kai jai buvo vos 45-eri, tad vėliau ji gyvenimą kūrė viena. Vaikai jau suaugę, įsikūrė Kaune ir Anglijoje. Nors artimo partnerio šalia nėra, Birutė nenuobodžiauja: bendrauja su draugais, lankosi koncertuose, mėgsta keliauti.
Per 5 dešimtmečius pasikeitė 7 įmonės direktoriai. Birutė pastebi, kad su kiekvienu keitėsi ir vidinė kultūra. Atsigręžusi atgal, darbo jubiliejų vienoje darbovietėje mininti Birutė džiaugiasi tuo, kaip viskas susiklostė. „Sunkumų būna visur, bet aš juos vertinu kaip neįkainojamą patirtį“, – sako ji.