Nuvažiavus nemažą kelio gabalą nuo Palangos ekskursija darėsi liūdnoka, tad norėdamas kažkiek praskaidrinti Katinienei nuotaiką pasiūliau užsukti į „Rusne Villa“, kurios reklaminė iškaba mums krito į akis vos užsukus į miestelį.
Nepasakysiu, koks atstumas buvo nurodytas tame plakate, bet su realybe jis prasilenkia kelis kartus. Nes, kiek pamenu, nuvažiavę panašų į nurodytą atstumą, norėjome apsisukti ir grįžti, bet smalsumas ginė pirmyn.
O labiausiai apsisukti norėjome, kai mažytė mūsų mašinytė turėjo dardėti per žvyruotą kelią, kuris, jei neklystu, tęsėsi 1000 metrų. Pasijutau lyg ieškočiau ne maitinimo įstaigos, o vietos, kur galėčiau pastatyti automobilį žvejybai, nes kelias per krūmynus nežadėjo nieko gero.
Bet, kaip sakoma, tunelio gale išvydome šviesą ir kaip nusprendėme vėliau, gerai, kad neapsisukome kelio viduryje.
Mažytis rojaus kampelis kažkur salos glūdumoje. Nei vieno kliento – iš karto pamanėme, kad jie nedirba. Ir jei tai būtų buvusi tiesa, už tokį nuvargtą kelią iki jų būtume išsiprašę bent porą puodelių kavos.
Bet mūsų nuogąstavimai nepasitvirtino, mums netgi leido rinktis bet kurį stalelį terasoje.
Kol Katinienė blaškėsi po vilos vidinį kiemą fotografuodama savo silpnybę – gėles, aš susitelkiau į savo silpnybę – maistą.
Už meniu noriu padėkoti atskirai. Dėkoju ne už patiekalus, dėkoju už tai, kad mylite lietuvių kalbą ir nesistengiate tapti klientams įdomesni šiukšlindami meniu nelietuviškais pavadinimais. Nesakau, kad tai žalinga, bet džiugu, kad bent mažieji miesteliai išlaikė pagarbą ir meilę mūsų kalbai. Mūsų žodynas toks turtingas, kad anglų kalba turėtų rausti iš gėdos, nes visais disponuojamais žodžiais vos gali prisidengti „gerą“ vietą…
Tad prisijungus Katinienei mes suderinome užsakymus. Labiausiai gaila, kad mūsų stalo dėl produktų stygiaus nepasiekė traškių stintų užkandėlė. Tad pasižymime pirmą minusą mus aptarnavusiam padavėjui: meniu nėra didelis, o apie produktus, kurių neturite, – privaloma informuoti klientus.
Atneštas šefo komplimentas buvo tarsi atsiprašymas už tą pirmą minusiuką ir savotiška šefo pakiša, kad geriau vertintume kitus patiekalus.
Šefo komplimentas – tai toks mažmožis, kuris padeda „prisijaukinti“ klientą. Jei jūs savo maitinimo įstaigoje tokio dalyko netaikote – pradėkite. Sąnaudos nedidelės, bet tai padeda suminkštinti kliento širdį. Patikėkite manimi – jei netyčia išlįstų kokia „kliurka“, prieš tai patiektas nemokamas užkandis kaip ir įpareigotų klientą apie nesusipratimą pranešti gražiau arba jį praleisti pro pirštus. Nesakau, kad ši įžanga būtina visose maitinimo įstaigose, bet tose, kurios nori būti laipteliu aukščiau vidutinių – privaloma.
Kalmarų žiedai ir sūrio spurgytės buvo tokios skanios, kad mes pamiršome, jog degustacijai užsakyta dar ir daugiau patiekalų.
Padažas su raugintais agurkėliais prie kalmarų man neleido sustoti juos valgyti. Kaip ir Katinienė su kiekviena paimama spurga kartojo tuos pačius žodžius: šita paskutinė.
„Sočioji žuvienė“ turėjo dar vieną minusą į tų minusų krepšelį, kurį pradėjo rinkti padavėjas. Tai į mane žiūrintis vėžys. Nemėgstu, kad į mane žiūrėtų tas, kurį greitu metu teks valgyti. Ką aš žinau, ką jis ten galvoja? Panašios mintys mane ir aplankė traukiant išsišiepusį vėžį iš sriubos. Negi virėjas prieš panardindamas į sriubą negalėjo jam užmerkti akis?
Gana juokelių apie vėžį – pasidžiaukime pačia sriuba. Specialiai įkėliau vieną nuotrauką su joje panardintu šaukštu. Sriubos turinys nepadarė gėdos jos pavadinimui. Tiršta sriuba, gausu kelių rūšių žuvies, o svarbiausia – neužsižaista su druska, čia jos tiek, kiek reikia.
Kol aš vėžiui bandžiau užmerkti akis, visai pamiršau Katinienę. Jai atneštas sterkas laukė fotosesijos, o Katinienė negalėjo pradėti degustacijos. Tad kelios nuotraukos, ir sulaukusi mano atsiprašymo už išsiblaškymą Katinienė pradeda žuvies degustaciją.
Apie išsiblaškymą. Vilos terasoje be mūsų buvo tik viena įkyri musė, kuri kažkodėl neišsigando atsimerkusio vėžio ir vis bandė jį atakuoti. Medžiuose čiulbėjo paukšteliai, ir tai buvo ramybė sielai.
Tiesa, dar vienas minusas – muzika. Nors skambėjo negarsiai, ji, manau, labiau tiktų ne šiai vietai, o kokiam naktiniam klubui vakarėlio pradžiai.
Šiaip ne taip suritinęs sriubą aš jau šluosčiausi rankas ir ruošiausi prašyti sąskaitos – skrandis davė signalą, jog visi triumai užpildyti ir laivui laikas atsišvartuoti nuo vilos. Suprask – susimokėk ir kilk pavaikščioti prieš sėsdamas į automobilį. Bet kur tau – aš pamiršau šonkaulius, kuriuos padavėjas, keisdamas žuvienės lėkštę, man patiekė!
Nors šonkauliai ir nepasižymėjo tuo glazūros sluoksniu, kurį aš įpratęs ir pats uždėti kepdamas ar matyti maitinimo įstaigose, nuo kauliukų krentanti sultinga mėsa privertė tai greit pamiršti.
Kompozicijoje buvo ir bulvytės, ir salotos. Bet kad nesakytumėt, kur jam tiek telpa, nuraminsiu jus – bulvyčių neprireikė, jas palikau, kad nekankinčiau skaitytojų bereikalingais komentarų rašymais apie daug pavalgančius Katinus.
Kaip man išbandymas buvo šonkauliai, taip Katinienei išbandymu tapo desertas. Jos žodžiais tariant, jis buvo vertas tos saldžios nuodėmės ir kiekvieno suvalgyto kąsnio.
Vertindamas turiu prisiminti apžvalgoje minėtus minusus, bet pasąmonėje pervertęs visas maitinimo įstaigas, aplankytas šiais metais didmiesčiuose bei Lietuvos kurortuose, supratau, kad tai toks menkniekis kažkur Lietuvos glūdumoje, kad net gėda būtų dėl jų mažinti balą. Tad riebus 5/5.
P.S. Tiems, kam žvelgiant į sąskaitą iškils klausimas, kodėl apžvalga pasidalinau tik praėjus mėnesiui po to, kai apsilankiau, atsakau: norėjosi pabūti savanaudžiu – dar kelis kartus nuvažiuoti ir vienumoje bei tyloje pasimėgauti maistu bei paukščiukų giesmėmis. Nes puikiai žinau, kad po panašių apžvalgų išsirikiuotų eilės į Rusnę, ir net vietiniai pakelėse pradėtų prekiauti, pamatę tokį srautą. Jau nekalbant apie ramų pasisėdėjimą viloje „Rusne Villa“.
Dar daugiau „Riebaus katino“ apžvalgų rasite feisbuke „Riebus katinas“.