Iš to paties miesto, kurio situacija šiandien tragiška… Antrajame pagal dydį Ukrainos mieste, kuris praktiškai sulygintas su žeme, jau beveik nebeliko nė vieno sveiko pastato, o kasdien, kaip žinome iš televizijos, yra toliau įnirtingai bombarduojama.
Abi moterys yra be galo dėkingos, jog gali saugiai pasitikti kiekvieną rytą: kad nebereikia kas vakarą grūstis į sausakimšą metro ir miegoti ant grindų, kad nereikia slapstytis nuo skriejančių bombų ar jų svaidomų skeveldrų, nereikia matyti gatvėje gulinčių nekaltų žmonių kūnų ar nuo skausmo aimanuojančių sužalotųjų. Jos to nemato, bet žino, kas vyksta gimtajame Charkove ir šią tragediją jaučia kraujuojančiomis širdimis. Moterys palaiko ryšį su artimaisiais, kasdien su jais telefonu susisiekia po kelis kartus. Ir kas vakarą meldžiasi, jog tėvynėje likę artimieji, apsiausti sproginėjančių bombų, išgyventų. „Tai jausmas, kurio neįmanoma aprašyti, neįmanoma suvaidinti…“, – sako Anastasija.
Sieja lietuviškos šaknys
Anastasijai 31-eri Ukrainoje ji užsiėmė kūryba. „Mano visas gyvenimas yra muzika. Mokiau vokalo suaugusiuosius ir vaikus, turėjau vokalinę grupę. Dažnai rengdavome koncertus ir koncertuodavome pagrindinėse Charkovo scenose. Taip pat filmavome vaizdo klipus vaikams ir rašėme dainas. Tęsiau savo karjerą ir, būdama dainų kūrėja, rašiau dainas atlikėjams“, – sako pašnekovė.
Anastasijos dainavimą šilutiškiai galėjo išgirsti šventiniame Kovo 11-osios renginyje, kuris šiemet įvyko Vydūno gimnazijos salėje. Čia moteris atliko dvi dainas. Viena iš jų buvo apie sulaužytą širdį ir didžiulį ilgesį. Tąkart tarp salėje sėdėjusių žiūrovų turbūt nebuvo nė vieno, kuris, klausydamas Anastasijos balso, nebūtų braukęs ašarų. Kai filmuotą moters dainą patalpinome „Facebook“ puslapyje, šį vaizdą peržiūrėjo daugiau kaip 22 tūkstančiai žmonių.
Į klausimą, kodėl saugodama save nuo karo ji pasirinko Lietuvą, moteris atsakė, kad su šia šalimi ją sieja giminystės ryšys. Anastasijos senelis yra lietuvis, užaugęs Vilkaviškio rajone. Jis, būdamas jaunas, atvyko mokytis į Ukrainą, ten baigė tankistų mokyklą, sutiko ir pamilo ukrainietę moterį, Anastasijos močiutę. Vėliau jiedu buvo sugrįžę į Lietuvą, kurioje gimė Anastasijos mama, bet po kurio laiko vėl išvyko visa šeima gyventi į Ukrainą.
Šiandien Anastasijos seneliui 87-eri. Anūkės širdis kraujuoja, kai ji pagalvoja apie jį. „Senelis beveik nevaikšto. Visas karo dienas jis su teta gyvena rūsyje. Kiekvieną dieną su juo pasikalbu. Senelis džiaugiasi, kad mes su mama esame Lietuvoje, klausinėja: „Kaip mums čia sekasi“, – sako Anastasija. Anot moters, visą gyvenimą senelis svajojo, kad anūkė aplankytų Lietuvą. Žinoma, tik ne dėl tokios priežasties, ne tokiomis sąlygomis…
Prasidėjo kelionė į nežinią
„Aš pabudau nuo telefono skambučio, kaip ir daugelis tą baisų rytą“, – dalijasi ankstaus vasario 24-osios ryto prisiminimais Anastasija. Tuo metu jai paskambino vyras, kuris miegojo vasarnamyje už 50 km nuo namų: „Greitai ruoškis! Karas prasidėjo!“. Šie vyro žodžiai, išgirsti vos praplėšus akis, Anastasijai iš pradžių atrodė kaip nevykęs pokštas… „Koks tau karas?“, – pasakoja Anastasija pokalbio prisiminimus.
Vyras tuomet jai dar spėjo pasakyti, kad dangus raudonas, matyti švytėjimas, viskas dreba. Jis liepė skubiai susirinkti dokumentus bei svarbiausius daiktus ir bėgti. Maždaug po 2 minučių ir Anastasija išgirdo sprogimus. Jie buvo visai netoli…
„Tada pasidarė baisu… Baisu… Atrodė, kad esame kaip medžiojami žvėrys. Nėjo suprasti, kas vyksta, pripažinti, kad tai – tiesa… Aplink žmonių spūstys, panika, visi grūdosi į automobilius ir važiavo į kažkur“, – pasakojo Anastasija.
„Kai išėjome iš namų, sumojome vykti į stotį, o iš ten – į Vakarų Ukrainą. Ėjome metro tuneliu, nes gatvėje buvo pavojinga. Visą kelią verkiau“, – dalijasi prisiminimais moteris. Su savimi ji teturėjo kuprinę ir krepšį su šuniuku.
Visur tvyrojo panika
Metro stotyje buvo dar didesnė panika. Kai galiausiai pavyko nusigauti iki traukinio Charkivas – Lvivas, kajutės jau buvo pilnutėlės. Tik atsitiktinumo dėka Anastasijai su mama pavyko prasibrauti į sausakimšą traukinį.
„Mūsų vietos buvo traukinio koridoriuje, o kelionė truko 25 valandas. Žmonių pilnos kajutės, pilni koridoriai, dar kuprinės, krepšiai, gyvūnai, verkiantys vaikai…“, – pasakoja Anastasija.
„Dievas mus saugojo. Mums pasisekė – juk mes patekome į traukinį“, – sako jauna moteris, kuri ilgos kelionės metu galėjo pamiegoti tik stovėdama. Ji atsimena, kad kai traukiniu pasiekė Kijivą, jame visi turėjo tyliai išbūti dvi valandas. „Traukinyje išjungė šviesą, užtraukė užuolaidas, liepė mums išjungti telefonus ir taip dvi valandas stovėjome tamsoje. Stotyje kažkas šaukė, maniau, kad tai kariškiai. Buvo labai baisu. Bijojau, kad traukinio neapšaudytų, nes taip juk darydavo rusų kariai“, – pasakoja Anastasija.
Kai galiausiai kitą dieną jos pasiekė Lvivą, apsigyveno draugų duotame bute. Tuomet jas pasiekė žinia, kad jų ieškojo senelio giminės iš Lietuvos. Jie labai sunerimo, kai sužinojo, jog Ukrainoje prasidėjo karas, todėl ėmė jų ieškoti. Artimieji, šiuo metu gyvenantys Klaipėdoje, jas įtikino atvykti į Lietuvą ir užregistravo autobusui. Taip jau kitą dieną po ilgų valandų pasienyje ir kelionės per visą šalį, Anastasija su mama ir pasiekė Šilutę.
Žavisi lietuvių gerumu ir gražia aplinka
„Lietuvoje esu pirmą kartą. Jau seniai svajojau aplankyti senelio ir mamos gimtą šalį, bet niekad nemaniau, kad joje pirmą kartą viešėsiu dėl tokių priežasčių“, – sako Anastasija.
Abi moterys džiaugiasi, kad giminaičiai, su kuriais anksčiau beveik nebendravo dėl didelio atstumo, patys ištiesė pagalbos ranką ir sugrąžino artimus giminystės ryšius. „Jie labai atsakingi, rūpestingi, nuoširdūs ir linksmi“, – sako Anastasija. Moteris džiaugiasi, kad taip netikėtai sulaukė tetų, pusseserių, sūnėnų, apie kuriuos anksčiau nieko nežinojo.
Gyvendamos Šilutėje ir palaikydamos artimus ryšius su Klaipėdoje esančiais giminėmis, Anastasija su mama iki šiol negali atsidžiaugti, koks gražus yra Lietuvos kraštas ir pati Šilutė.
„Jūs turite labai gražų, ramų, tvarkingą ir jaukų miestą, žmonės čia dėmesingi bei rūpestingi. Pas mus Charkove, kai dar nebuvo karo, jautėsi vien skubėjimas, žmonių lėkimas“, – sako Anastasija.
Tačiau moteris pripažįsta, kad ir kaip jai ir jos mamai čia būtų gražu, abi labai ilgisi Ukrainos ir ten paliktų artimųjų, savo darbų.
Šiuo metu ir Anastasijos vyras, ir brolis saugo Ukrainą. Senelis su jį prižiūrinčia teta slepiasi rūsyje, kiti artimieji ieško saugumo atokesnėse Ukrainos vietose, kur dar neįsisiautėjo karas. Kasdien moterys skambina Ukrainoje likusiems artimiesiems, seka įvykius. Kas vakarą jos abi meldžiasi.
Tūkstantį kartų jos prašė Dievo, kad jis būtų gailestingas, nes bombos ir ugnis talžė miesto pastatus visai netoli jų artimų žmonių.
Svajoja mokyti šilutiškius
Anastasijos mama – taip pat muzikė, turi muzikanto, dirigento ir akompanimento atlikėjos išsilavinimą. Anastasija paveldėjo mamos genus, nes savęs neįsivaizduoja be muzikos ir kūrybos. Net gyvendama Šilutėje ji kuria eiles, dainas, ir taip išlieja savo ilgesį gimtosios žemės ir artimųjų, svajones, kad pagaliau ateitų taika.
Gyvendama Šilutėje Anastasija ieško darbo. Ji svajoja, kad ir mūsų mieste jai galbūt pavyks darbą susieti su muzikos mokymu. Moteris kiek išgyvena, kad tam gali sutrukdyti lietuvių kalbos nemokėjimas, bet tiki, kad po truputį pavyks išmokti kalbėti lietuviškai.
„Šilutės naujienos“, prisidėdamos prie pagalbos mūsų krašte apsigyvenusiems ukrainiečiams ir palaikymo siekiant taikos, kviečia visus norinčius patobulinti vokalo įgūdžius ar mokytis muzikos, susisiekti su Anastasija. Šią kūrėją, muzikos mokytoją jūs galite rasti „Facebook“ puslapyje „Kvitchata Anastasiya“, Instagrame – „kvitchata“, arba paskambinę telefonu: 8 631 73 746.