Tokių kaip Simas Lietuvoje – tik trys: stato istorinį vikingų laivą

43-ejų metų laivadirbio Simo Knapkio dirbtuvėse Laučiuose verda darbas. Šią vasarą jis ėmėsi bene didžiausio iššūkio savo gyvenime – pagal išlikusį tūkstančio metų senumo modelį stato medinį vikingų laivą.
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Laivadirbys Simas Knapkis Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/tokiu-kaip-simas-lietuvoje-tik-trys-stato-800-tukst-euru-verta-istorini-vikingu-laiva-642-1548426?fbclid=IwAR2xM_-joifM_SCZZ4Vf81KaVDAk2Jhq0vXFHAGOCGkWdn6O1GQdZJBo92k#.YRa2tERC1yk.facebook&copied
„Jei pavyks šios statybos, galėsiu vadintis gana neblogu meistru“, – prisipažino daugybės medinių laivų kūrėjas bei „Nacionalinės ekspedicijos“ kapitonas Simas.
S.Knapkis kilęs iš miesto, kaip pats teigia, su vienu šviesoforu – Šilutės, tad jo amato pasirinkimas nestebina. Ar įmanoma augti Pamario krašte ir nebūti susijusiu su vandeniu? Simas šypteli – įmanoma, juk yra klaipėdiškių, kurie kokius 4 metus prie jūros nebuvę. Statyti laivus pašnekovas gali bet kur. Jei mažas laivelis – ir namuose. Patys didžiausi kūriniai, kurie netelpa patalpose, žinoma, gimsta po atviru dangumi.
„Laivų statybos ėmiausi, nes norėjau plaukti. Į kosmosą, būdamas vaikas, nesvajojau skristi. Nepriskraidysi ten juk su šortais, – nusijuokė. – Pamenu, geografijos pamokose norėdavau plaukti ten, kur parodydavo. Paraštėse laivelius vis paišiau, svajojau apie tradicinį piratų laivą.“ Vandens transporto priemonę valdyti jis pradėjo anksčiau nei automobilį. Jau būdamas šešerių kartu su vairavimo mokykloje dirbusiu inžinieriumi tėčiu plaukiojo motorlaiviu.
„Kurį laiką ir pats turėjau vairavimo mokyklą, jai vadovavau. Ilgainiui tai tapo antraeiliu darbu. Iki šiol mokau vairuoti motociklą, bet tik tuomet, kai nestatau laivo ar neplaukioju“, – patikino Simas.
Stato jau du dešimtmečius 2002-aisiais
 Simas pastatė savo pirmąją venterinę valtį. Mokėsi tai daryti pas profesionalus – kreipėsi į Jūrų muziejų, stebėdavo šios srities specialisto Eduardo Jonušo darbų techniką.
„Trejus metus lankiau dailės mokyklą. Supratau, kad negaliu piešti, tačiau joje didžiausią įspūdį man paliko Mikelandželo darbai. Žmogus pats sau susiprojektuodavo kelius, susirasdavo marmurą, įrenginius, kaip nusileisti tą marmurą nuo kalnų, pastolius susiprojektavo, dažus susimaišydavo – visapusiškai genialus.
Dabartinis menininko įvaizdis yra iškreiptas. Nuėjai, nusipirkai dažų, teptuką, popieriaus ir pradedi pergyventi, o iš to pergyvenimo gimsta menas – paveikslą nutapai, o jei kam nors nepatinka, sakai, kad „nesupranta“. Menas turi tarnauti“, – patikino laivadirbys.
Pajuokavome, kad Simas – ant žemės nusileidęs menininkas praktikas, o ne teoretikas. Jis pats, kaip Mikelandželas, kūryboje gali viską pasidaryti nuo pradžių iki galo.
Tiesa, iš pradžių pašnekovui atrodė, kad laivų statyba – ne toks jau ir sudėtingas amatas, bet kuo toliau dirbo, tuo viskas sudėtingėjo. Laivo statyba, pasak Simo, – tai ne dailidžių, o staliaus darbas, labiau panašus į lėktuvų gamybą – daug skaičiavimo.
„Aš nesu joks stalius. Esu baigęs tas visas verslo administravimo nesąmones. Nežinau, kam tokios specialybės reikalingas. Vadovais, manau, yra gimstama. Kodėl ne statybų inžineriją? Todėl, kad neįdomu. Man turi būti įdomu. 5 tokių pačių laivų nestatyčiau, nes neįdomu“, – patikino Simas.
Svarbiausia – išmanyti sistemą Pasak pašnekovo, anksčiau viskas buvo dėliojama empiriškai – meistras ir pameistrys žinojo, ką daryti – nepažinojo skaičių, neturėjo gulsčiuko, bet galėjo tiksliai pastatyti laivą. Štai kurėną kadaise pastatydavo per mėnesį, o šiuolaikiniai laivadirbiai trunka 4 mėnesius.
„Anuomet meistrai su rankiniais įrankiais viską padarydavo dvigubai greičiau ir tikrai ne prasčiau. Kiekvienas žinojo, ką daryti, žinojo darbų seką. Tai parodo, kad jie buvo įvaldę gerą sistemą. Medžiagų parinkimas, darbo procesai, jėgų paskirstymas – tai sistema.
Aš greičiausiai laivą esu pagaminęs per 2 mėnesius – stovi „Šturmų švyturio“ restorane. Dirbome 4 žmonės. O štai 23 metrų ilgio, 6 metrų pločio Trakų „Vytinės“ laivą pastačiau per 5 mėnesius. „Kuršį“, kiek žinau, statė pusę metų, o jis – dvigubai mažesnis“, – palygino Simas.
Įdomu, kiek jis praleidžia laiko dirbtuvėse?
„Gyvenu“, – atsakydamas nusijuokė pašnekovas.
Pasak jo, laivo statyba – rebuso sprendimas, niekuomet negalima nieko skubinti, iš inercijos daryti. „Jei blogesnę lentą įdėsi, kas nors atsitiks tikrai. Matematinės lygtys kyla laivo statybų metu. Jei būčiau geriantis žmogus, gal greičiau jas išspręsčiau“, – pajuokavo Simas. Kuo skiriasi kone tiek pat atsieinanti istorinio medinio laivo statyba nuo namo statybos? Pasak pašnekovo, namą galima iš bet ko pastatyti – paglaistei ir niekas nemato trūkumų, o štai laive tai gali kainuoti gyvybes.
„Nuo mirties ir gyvybės tave vandenyje skiria 2,5 cm. Tai svarbu, nes prieš keletą metų palaidojome bičiulį Romaldą Adomavičių. Kartais net ir geras laivas skęsta, o jei padarai blogą… Tikimybių teorija: jei kažkas plyš, tai būtinai plyš per audrą. Gamta išbando meistrystę“, – paaiškino Simas.
Tokių, kaip jis – tik trys 
Šią vasarą Simas pluša prie bene sudėtingiausio laivo savo gyvenime – ėmėsi prieš tūkstantį metų plaukiojusio medinio vikingų laivo statybų, kurios (visas žaliąją energetiką skatinantis projektas) atsieis apie 800 tūkst. eurų, užsakovas – Lietuvos tradicinių ir istorinių laivų asociacija.
„Prie Roskildės miesto Danijoje, kuris buvo laikomas senąją vikingų sostine, fiordo prieš 60 metų buvo rasti 6 vikingų laivai. Tiksliau, rado pabirusias lentas, jas surinko, padarė teorinį brėžinį ir visus laivus atstatė. Panašų dabar statau ir aš. Šito laivo modeliui – beveik 1 tūkst. metų. Uždarbio nebus, bet atsirado šansas tokį pasistatyti, tai statau. Vikingų laivai buvo tokie kaip kuršių. Sąlytis – kniedės, tad, galima sakyti, kad kuršių laivų statybose vyravo skandinaviška technologija. Nustatyta, kad X a. Baltijos jūroje dominavo vikingai, o XI a. – kuršiai, XII a. – vėl vikingai, XIII a. – vėl kuršiai“, – istorijos pamokėlę pravedė Simas ir patikino, kad senovėje tokį laivą vikingai pastatydavo per 2 mėnesius, jis žada užtrukti 4–5.
Koks bus šio laivo tikslas? Plaukti Baltijos jūra. Asociacija, tikėtina, jį naudos edukacijoms, demonstruos švenčių metu, galbūt plukdys žmones.
Šios statybos Simui – išskirtinės, nes lentos ne tik riečiamos, bet ir susukamos. Tai labai atsakingas darbas. Laivo „stuburas“, „šonkauliai“, „ragai“, paskutinė lenta būtinai turi būti pagaminti iš ąžuolo.
„Nėra Lietuvoje tokių, kurie išmano klinkerinę statybą. Dažniausiai statome plokščiadugnius, nes Kuršių mariose – seklu, jūrinių pavyzdžių nelabai turime. Čia – nauja patirtis“, – patikino Simas.
 Atskiras iššūkis šiose statybose – kniedės. Tokių niekur negali nusipirkti, jas turi pagaminti kalvis.
 „Radau vieną, kuris apsiėmė. Daug dirbo, kol suprato, kaip reikia padaryti.
 Vis dėlto, brangiausias mano pastatytas laivas bus ne šis, o Trakų „Vytinė“. Virš 30 tonų svėrė. O naujasis laivas svers tik 3 tonas. Tačiau kainuos šis, mažesnis, maždaug tiek pat, nes gerokai daugiau darbo į jį įdėta. Jei pavyks dabartinės statybos, galėsiu vadintis gana neblogu meistru“, – šyptelėjo Simas ir pripažino, kad be jo Lietuvoje panašių laivadirbių yra tik du – Švėkšnoje ir Rusnėje. Pasak pašnekovo, naujasis 17 metrų ilgio, bet tik 2,5 metrų pločio laivas galės lenktyniauti su paprasčiausia plastikine jachta ir net ją aplenkti. Tai bus lengvas ir greitas laivas, kurio hidrodinaminės savybės – labai geros. Nuleistas į vandenį jis jau turėtų būti rugpjūčio 15 dieną.
Sovietmetis sužlugdė tradicijas 
Ne kartą užsiminęs apie „Vytinę“, Simas ėmė atvirauti, kad jam gaila, jog šis kūrinys Trakuose neplaukioja, o galėtų būti reprezentacinis visos Lietuvos laivas.
„Sovietmetis nukirto visas laivų statymo tradicijas – lietuviai 50 metų buvo atitraukti nuo jūros. Neliko tradicijos, išdidumo. Kai prieš 20 metų pradėjau plaukioti, kurėnai buvo laikomi geldomis. Kad pamojuotų buriuotojas, to nebuvo. Dabar ta savimonė keičiasi. Nemažai prie to prisidėjo „Nacionalinė ekspedicija“.
Buriuotojai ilgą laiką įsivaizdavo, kad jie – buriavimo pradininkai, tačiau vien kurėnų Kuršių mariose prieš karą būdavo virš 400. Ir štai, tradicija buvo ištrinta.
Taip, plastmasė ant vandens valdo, bet džiaugiuosi, kad tie, kurie su ja paplaukia, prieina galiausiai ribą – kitaip pradeda žiūrėti į medį. Jie subręsta tuose plastikiniuose laivuose ir pradeda kolegiškai į mus žiūrėti – kultūra kyla“, – nuomonę išsakė Simas.
O ar nesibaimina jis dėl laivadirbių naujosios kartos, kad neliks galiausiai nė vieno meistro Lietuvoje? Atsakydamas Simas pareiškė, kad mūsų šalyje nėra laivų statybos mokyklos, nors turime aukštos kvalifikacijos medžio specialistų ir restauratorių, jie nežino, kaip statyti laivus.
„Reikės, atsiras koks jaunas bičas. Svarbu, kaip tu mokėsi pateikti šį amatą: gamini geldą ar istoriją. Kaip tame pasakojime: eina žmogelis, mato, stato bažnyčią, priėjo prie vieno akmenskaldžio, paklausė, ką šis darantis, sulaukė atsakymo, kad akmenis skaldo nuo ryto iki vakaro. Priėjo prie kito, o šis – „šventyklą statau“. Požiūrio reikalas.
Meistro dirbtinai nepadarysi. Vieniems tai – fiziškai per sunkus darbas, kitiems – per daug atsakingas, tretiems – atlygio trūksta. Kadangi Lietuvoje nėra išvystyta medinių laivų kultūra, šis amatas yra labai nepastovus, dėl to vien iš laivadirbystės neįmanoma išgyventi“, – paaiškino Simas.
Bet ko bet kam negamina 
Paklaustas, ar laivai dar naktimis nesisapnuoja, jis patikino, kad jei jau sapnuojasi, tai tik tuomet, kai gamyba būna finišo tiesiojoje.
 „Mano privalumas yra tai, kad aš plaukioju, tad žinau, ko reikia, kas yra negerai, kas gali būti negerai. Neužtenka muziejuje sėdėti, reikia plaukti ir suprasti“, – patikino laivadirbys.
Pokalbio pabaigoje jis prisipažino, kad vis rečiau atranda laiko plaukimui, o juk pradėjo statyti laivus būtent tam, kad plauktų.
„Kuo daugiau statau, tuo mažiau plaukioju. Jei ne „Nacionalinė ekspedicija“, tai metuose nė karto neišplaukčiau, nes fiziškai nelieka laiko, o jei jo atsiranda, kiti darbai nestovi vietoje.
Kaip atrasti balansą? Nusprendžiau, kad bet ko nebestatysiu. Visuomet klausiu kliento, ar jam tikrai reikia laivo ir ar jis turės savo misiją? Dažnai žmogus turi viziją, kad nori, bet be misijos tas laivas supus stovėdamas krante. Tad nors ir nukenčiu finansiškai, būna, kad padarau žmogui ir miškui paslaugą – atsisakau įvykdyti kokį užsakymą. Tikiu, kad laivai turi plaukti.
Pastarąjį kartą pats vienas ant vandens buvau gal prieš 8-erius metus – plaukiau į Jūros šventę“, – prisiminė Simas, kurio svajonė – perplaukti Atlanto vandenyną, o tuomet – apiplaukti pasaulį.