Ukrainos menininkų, rezidavusių Kintų meno rezidencijoje, paroda ir laiškai mums

Su begaliniu jauduliu ir įtampa visi stebime kas vyksta Ukrainoje. Visi galvojame, kaip galėtume prisidėti prie šventos Ukrainos tautos kovos.
Audra Juodeškienė, Kintų meno rezidencijos vadovė, ir dailininkas Valentinas Varnas - parodos kuratorius.

Kintų meno rezidencijoje praėjusią vasarą vyko pleneras „Mažoji Lietuva – istorijos versmė“, kurio užmanymas buvo fiksuoti mūsų krašto architektūros paminklus, gamtos peizažus ir sudėti viską į parodą, skirtą Mažosios Lietuvos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Tema istorinė, plati, kad įvairiau ją atliepti, mes sudėtingomis pandemijos sąlygomis pasikvietėme dailininkų ir iš Ukrainos. Šiandien, tokių įvykių sūkuryje negalime laikyti šių darbų sandėlyje, kol atsiras proga juos pateikti lankytojų auditorijai. Todėl dėkojame Šilutės F. Bajoraičio bibliotekai, priėmusiai nedidelę, bet aktualią ukrainiečių dailininkų parodą ekspozicijai bibliotekoje, kuri veiks iki gegužės 1 d. Darbuose atsispindi Šilutės miesto istoriniai pastatai, tiltas, bažnyčia.

Skaitytojams norime pristatyti ir dailininkus, tačiau juos paprašėme parašyti laiškus mums. Manau, tai svarbu mums – išgirsti, pamatyti, suprasti ką jaučia menininkai, kurie skleidę tik gėrį aplink save atsidūrė tokioje situacijoje.

I. Gresyk iki karo ir šiandien.

Jauniausia dailininkė Oksana Svizhak iš Kijevo:

„Mano gyvenimas buvo padalintas į prieš ir po vasario 24 d., 5 val. Man paskambino sesuo ir pasakė, kad bombarduojamas Boryspilio oro uostas. Smegenys atsisakė tuo tikėti ir beviltiškai išstūmė mintį „pradžia“. Tada pradėjo skambinti draugai, visi buvo sutrikę ir chaotiškai bandė suprasti, kas vyksta. Mano vyras atidarė langą ir išgirdome sprogimus, supratome, kad jie bombarduoja Zhuliany, kitą netoli mūsų esantį oro uostą…

Nuo to ryto praėjo 9 dienos, o atrodo, kad praėjo visas gyvenimas. Pastarąjį mėnesį gyvenome artėjančio karo šešėlyje. Bet aš, kaip ir daugelis, vijau šią gresiančią mums grėsmę, tai atrodė tiesiog neįmanoma šiuolaikiniame pasaulyje, Europos centre. Spaudoje skaičiau aliarmo atvejų sąrašus, su draugais ir mokiniais aptarinėjome, kokia išpuolio tikimybė. Net sugalvojome kažkokius planus, bandėme skaičiuoti tikimybę, bet paaiškėjo, kad tam visai nesame pasiruošę. Nei psichiškai, nei fiziškai. Ir niekas niekada nebus pasiruošęs, tam neįmanoma pasiruošti.

Iš Kijevo išvykti neplanavome, todėl iš namų pasiėmiau tik pačius būtiniausius daiktus. Tada jie nuėjo į mano dailės studiją ir atėmė žuvį, vardu Matisas. Jei žinočiau, kad visiems laikams atsisveikinu su namais, dirbtuvėmis, paveikslais, visais man svarbiais daiktais, vyras nebūtų manęs iš ten ištraukęs, būčiau likusi verkti. Viltis sugrįžti vis dar gyvena manyje, nenoriu jos prarasti, bet ji tirpsta kiekvieną dieną…

Kitos dienos buvo skausmingos, kankino baimė ir miego trūkumas. Kiekvienas ukrainietis tiesiogine to žodžio prasme yra prilipęs prie telefonų ekranų. Kas minutę žinoti naujienas, skambintis su artimaisiais ir draugais, žinoti, kad jie gyvi, palaikyti vieni kitus per socialinius tinklus, padėti vieni kitiems tapo kiekvieno iš mūsų tikslu. Mes nežinome, kurią savaitės dieną, kokią datą skaičiavimas prasidėjo nuo nulio, nuo Rusijos puolimo Ukrainoje dienos: 1 karo diena, 2 karo diena, 3 ir 4… Per šias dienas buvo subombarduoti Charkivas, Kijivas, Chersonas, Černigivas ir daug kitų Ukrainos miestų, žuvo ir miršta civiliai gyventojai.

Kasdien parašau, skambinu artimiesiems, bandau pažiūrėti kas aktyvūs socialiniuose tinkluose, jei aktyvūs – vadinasi, gyvi. Kiekvienas iš mūsų tapo kariu, savanoriu: kažkas audžia kamufliažinius tinklus, kažkas kepa duoną ir renka maistą, vakarų regionai susitinka ir padeda apgyvendinti ukrainiečius, bėgančius iš pavojingų taškų. Skaitau ir klausausi draugų iš Charkivo ir Chersono pasakojimų ir man baisu, ką jiems teko ištverti. Bet daugelis lieka savo namuose ir butuose, aš galiu tik melstis ir padėti čia vietoje. Bijau užmigti ir nepabusti. Dabar visoje Ukrainoje ūžia sirenos, nėra nei vieno miesto, kuris būtų visiškai saugus. Anksčiau planavau savo ateitį, žinojau, ką veiksiu šią savaitę, po mėnesio, vasarą. Dabar aš nežinau, kur būsiu rytoj.

Rašydama šias eilutes stengiuosi prisiminti visus šiomis dienomis vykusius įvykius. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad blogis gali taip sparčiai daugintis ir plisti. Karas neturi logikos ir empatijos. Esu tikra, kad jie nesustos tik Ukrainoje, tai yra grėsmė visam pasauliui, visiems artimiausiems kaimynams. Rusai užgrobė Zaporožės atominę, Černobylio atominę elektrinę, tai – tiesioginė grėsmė taikai. Ir tik pasaulis gali juos sustabdyti, tik visi kartu.

Dabar mes prašome uždaro dangaus zonos virš Ukrainos, tai išgelbės tūkstančius gyvybių, jei ne daugiau. Dabar tai – pagrindinė mūsų viltis.“

Oksana yra mokiusis T. G. Ševčenkos valstybinėje dailės vidurinėje mokykloje, tapybos skyriuje, baigusi Ukrainos Nacionalinę dailės ir architektūros akademiją, prof. V. Hurin studiją. Nuo 2010 metų – Ukrainos tapytojų sąjungos narė bei Kijevo nacionalinio technologijų ir dizaino universiteto dėstytoja.

Dailininkė Irina Gresyk:

Irina yra iš Zaporožės baigė Dniepropetrovsko valstybinę meno mokyklą ir Lvovo valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Yra Ukrainos nacionalinės menininkų sąjungos (NAUU) narė nuo 1988 m., Ukrainos nacionalinės menininkų sąjungos Zaporožės organizacijos pirmininkė bei įvertinta kaip Nusipelnusi Ukrainos menininkė (2006 m.).

Irina rašo: „Apie karo galimybę mus įspėjo ir Ukrainos kariniai ir tarptautiniai ekspertai. Karas tarp Rusijos ir Ukrainos prasidėjo 2014 metais aneksavus Krymą, su agresija Donecke ir Luganske.
Plataus masto Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą tapo įmanoma tik tyliai pritarus Rusijos žmonėms!

Šiandien, 2022-03-04 – devintoji karo diena! Į mane kreipiasi dešimtys žmonių, menininkai iš įvairių pasaulio šalių, su kuriais kažkada buvau pleneruose, parodose, meno projektuose, visų net iš matymo neprisimenu! Visi siūlo atvykti su giminėmis, draugais, pažįstamais.

Visas pasaulis su pasipiktinimu stebi, kaip Rusijos kariai sprogdina gyvenamuosius rajonus, vaikų namus, gimdymo namus Ukrainoje! Ir tik rusai, net inteligentijos atstovai, rašo, kad tai „dviejų kaimyninių tautų susidūrimas“, pamiršdami, kad į suverenios Ukrainos teritoriją šaudo rusų tankai ir kareiviai.

Ta pati „inteligentija“ kalba apie tai, kaip svarbu, kad artimieji ir jų pačių vaikai būtų gyvi ir sveiki! O kaip ne savo? Tik tyliai sutikus Rusijos gyventojams šis karas tapo įmanomas! Putinas buvo įsitikinęs, kad per dvi savaites nugalės Ukrainą. Visas pasaulis manė, kad Ukraina silpna ir po kelių dienų kris ant kelių.

Mūsų kariuomenės didvyriškumas, civilių gyventojų sanglauda sukrėtė pasaulį! Moterys ir vaikai išeina iš namų tik tada, kai „didysis brolis“ padega namus!

Mano brangūs draugai, kurie kviečia mane su šeima ir draugais pas save! Dėkoju jums visiems ir žemai lenkiuosi už jūsų užuojautą!
Aš noriu gyventi savo žemėje!
Tikiu savo tėvyne!
Šlovė Ukrainai!
Ukraina virš visko!“

Tokiais žodžiais kalba žmonės, dar visai neseniai tapę mūsų ramų ir laimingą gyvenimą, vaikščioję po siauras Šilutės gatveles, lankęsi Mingės kaime, Nidoje, rezidavę Kintų meno rezidencijoje.
Dailininkas Ihor Vasilevskyj mums neparašė, jis gyvena Lucko mieste, kuris taip pat yra labai apšaudomas. Labai tikimės, kad jis gyvas ir sveikas.

Kviečiame aplankyti parodą; jeigu kiltų noras paaukoti Ukrainai nuperkant dailininkų darbus – prašome susisiekti su mumis el. paštu: kintai.arts@gmail.com . Auka bus pervedama į organizaciją Blue/Yellow.