90-metė tautodailininkė siekia būti savarankiška

zairiene sveikinaSavivaldybės ir Šilutės seniūnijos vadovai garbaus 90-mečio proga pasveikino Šilutėje gyvenančią ilgametę Lietuvos tautodailininkų sąjungos narę Stefaniją Zairienę.

Ilgaamžė svečius priėmė šypsodamasi ir dalijosi prisiminimais apie atvykimą į Pamarį ir klajones po miškus, kurios meniškos sielos moteriai buvo tapusios tikra atgaiva sielai nuo pilkos miesto ir darbo kasdienybės.

S.Zairienė pasakojo augusi tolimajame Rokiškio rajone. Jos proprosenelė kunigaikštytė buvusi, o tėvas jaunystėje net dvarą turėjęs. Tik jo vaikams tame dvare pagyventi jau neteko. Ir dar liūdnesnių prisiminimų turi Stefanija, pavyzdžiui, kad net miške kartais tekdavę miegoti…

Į Šilutę su vyru moteris atvyko jau iš Skuodo. Prisimena, jog pirmas įspūdis apie mūsų miestą buvęs blogas – nepatiko Šilutė Stefanijai. Vis prisiminė, kaip jiems išvažiuojant iš Skuodo verkė kaimynės, verkė ir ji pati – taip ten visi vieni kitus mylėję… O zairiene kurybaŠilutėje, anot jos, visi buvę „tokie kas sau“.

Bet ką darysi, kad vyras buvo gavęs paskyrimą dirbti prie geležinkelių. Gavo čia darbą ir Stefanija, įsikūrė jiedu geležinkelio stoties pastate esančiame bute. Ilgainiui ir apsiprato.

Atgaivą sielai moteris rasdavo vaikščiodama po miškus, mat kaip tik ten aptikdavo įvairiausios gamtinės medžiagos savo kūriniams. Senolė šmaikštauja per tuos pasivaikščiojimus ir su vilkais susidraugavusi: prisimena kartą aptikusi mažų pilkų žvėrelių vadą ir negalėjusi atsistebėti, kad tie „šuneliai“ tokie visi vienodai pilki. Tik akis pakėlusi pamatė atokiai stovinčią ir ją stebinčią vilkę… Bet žvėris nepuolė – matyt, įžvelgė, kad moteris neturi piktų kėslų.

Ir šiandien Stefanijos kambarėlis pristatytas įvairių medžio dirbinių, sienos apkabinėtos pačios tapytais peizažais. Stefanija dar ir siuvo, ir mezgė, ir pynė, ir nėrė – visokiausius dirbinius išbandė. Ne vieną parodą ne tik Šilutėje, bet ir aplinkiniuose miestuose surengė, apie jos kūrybą sovietmečiu ir laikraščiai rašė.

Kartu su vyru užaugino dabar Vilniuje gyvenančią dukrą ir čia pat, Šilutėje, įsikūrusį sūnų.

Dabar senolė gyvena viena, apsupta savo kūrinių ir gausybės knygų. Ją nuolat lankanti Socialinių paslaugų centro darbuotoja Jūratė Baziliauskaitė žavisi neišsenkančiu savo globotinės optimizmu, sugebėjimu neniurzgėti ir noru kuo ilgiau išlikti savarankiška. „Juoktis sveika ir nieko nekainuoja“, – tokiu posakiu dažnai 90-metė pralinksmina savo globėją.

Nors dabar senolė jau sunkiai vaikšto, bet kambaryje sukrauti dažai ir teptukai vis dar laukia, kol Stefanija paims juos į rankas…

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.