Nacionalinio kraujo centro (NKC) duomenimis, Lietuvoje neatlygintina donorystė populiarėja. Ji yra vienas iš ES reikalavimų, jos direktyvose rekomenduojama nutraukti mokėjimą už kraują, kad nereikėtų baimintis, jog nebeliks donorų. Lietuvoje kasdien kraujo reikia maždaug 300 žmonių, o tam, kad šalies ligoninės jaustųsi saugiai, didžiuosiuose kraujo centruose kasdien laukiama per 400 donorų. Nors kraujo donorystė šalyje išlieka neatlygintina, valstybė skiria ypatingą dėmesį tiems, kurių ilgametis pasiaukojimas tapo tikruoju humanizmo liudijimu.
Gyvybiškai svarbi kasdienybė
NKC duomenimis, vien sostinėje kraujo stygiaus pavojaus pavyksta išvengti tuomet, kai kasdien kraujo duoda daugiau nei 200 donorų. Specialistai primena, kad saugus kraujas – tai toks, kuris nesukelia žalos gavėjui. Nesaugus kraujas gali tapti sunkių ligų ar net mirties priežastimi, jei donavimo metu kraujyje yra infekcijų sukėlėjų (tokių kaip ŽIV, hepatitas B ar C, sifilis, maliarija ar parvovirusinė B19 infekcija). NKC tiria visų donorų kraują, tačiau kilus menkiausiai abejonei dėl savo kraujo saugumo, donorai privalo pasitarti su gydytojais (konfidencialumas – garantuojamas).
Vienos donacijos metu paimama apie 450 ml kraujo, o ši procedūra gali išgelbėti net tris gyvybes. 2025 metais Lietuvoje kraujo dovanojo apie 40 tūkstančių donorų, iš viso atlikta 77,1 tūkstančio donacijų.
Nuo 2008 metų Lietuvoje teikiamas Garbės kraujo donoro vardas – tai ypatingas valstybės apdovanojimas tiems, kurie kraują neatlygintinai aukojo 40 ir daugiau kartų arba plazmą – 200 kartų. Tai ilgamečio indėlio, altruizmo ir rūpesčio kitais įvertinimas.
Tradicinėje šventėje Vilniaus rotušėje dalyvavusi pirmoji ponia Diana Nausėdienė asmeniškai pasveikino susirinkusiuosius. Ji linkėjo donorams sveikatos, artimųjų palaikymo bei energijos dalintis donorystės idėja, kad Lietuvoje kraujo niekada nepritrūktų. Apdovanojimus, Garbės kraujo donoro medalius, ceremonijos metu asmeniškai teikė NKC direktorius Daumantas Gutauskas.
Į donorystę keliauja 22 metus
Šiemet Garbės kraujo donoro vardu pagerbtas švėkšniškis prof. dr. R. Oželis atvirauja, kad jo pirmasis žingsnis link donorystės buvo glaudžiai susijęs su bendruomenės solidarumu. Prieš 22 metus Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje tikybos mokytoju dirbantis vyras susidūrė su skaudžiu išbandymu – 2004 m. rudenį sunkiai susirgo kolega, buvęs jo auklėtojas, mokytojas Stasys Rimkus. Tuomet mokyklos pedagogai organizuotai vyko į Klaipėdą padėti su liga kovojančiam kolegai.
Nors po šio įvykio praėjo ne vieneri metai, aktyviai ir reguliariai R. Oželis pradėjo dovanoti kraują prieš 12 metų. Per šį laiką Remigijus jau 46 kartus davė kraują.
„Tiesiog – kodėl nedovanot to, kas pačiam nieko nekainuoja, o kitam gali labai labai padėti? Ir taip maždaug kas tris mėnesius jaučiu, kad galiu dovanoti dalelę savęs, palengvindamas kitų žmonių gyvenimą, o gal net išsaugodamas gyvybę“, – sako Remigijus.
Pasak jo, buvimas donoru – tai ir dovana, gauta iš Viešpaties, reiškianti, kad esi sveikas, juk daugybė žmonių dėl ligų tokios galimybės neturi.
Kaip pastebi organizatoriai, kraujo davimas 40 ar daugiau kartų reikalauja ne tik fizinės sveikatos, bet ir nuolatinės motyvacijos. Visgi tikroji donorystės vertė slypi ne apdovanojimuose, o realiame solidarumu grįstame veiksme, turinčiame milžinišką poveikį kitų žmonėms gyvybėms.