Kintai – dvasios namai
Kodėl kasmet grįžtame čia, į Kintus? Atsakymas paprastas. Vydūniška dvasia nėra sustingęs paminklas. Ji – prisiminimų jaukumas, dalijantis istorijomis apie mokytoją, mąstytoją ir kūrėją, bendrystė, sujungianti skirtingas kartas. Nors paties kūrėjo tarp mūsų fizine prasme nėra, jo palikta šviesa toliau tiesia kelius. Tie, kurie susirenka į Vilhelmo Storostos gimtadienį Kintuose, tampa savotiškais vydūniškos šviesos nešėjais, saugančiais ugnį, kad ji žibėtų vis ryškiau.
Kasmet, minint mąstytojo gimtadienį, Vydūno kultūros centro skliautai prisipildo ypatingos bendrystės. Tai ne šiaip minėjimas. Tai susitikimas tų, kurie tarp kasdienybės triukšmo vis dar ieško prasmės, kurie brangina tautiškumą, dvasinį tyrumą ir žmoniškumą. „Spindėti ir šviesti kitiems yra didžiausia laimė,“ – kadaise mokė Vydūnas. Šiandien šis spindėjimas matomas susirinkusiųjų akyse ir kanklių skambėjime. Vydūno filosofija ir kanklių muzika turi bendrą vardiklį – derėjimą. Kaip kanklės turi būti suderintos, kad skambėtų, taip ir žmogus, pasak Vydūno, turi derėti su visata.
„Tautoje aš būsiu tavo kanklėmis“
Kodėl kanklės? Šie metai Etninės kultūros globos tarybos paskelbti atmintinais Kanklių metais, papildant ir prisidedant prie Seimo rezoliucijos dėl Skriaudžių kanklių ansamblio 120-ies metų sukakties minėjimo.
Šiųmetis Vydūno gimtadienio minėjimas įgavo ypatingą simboliką. Mąstytojas tikėjo, kad žmogaus siela – tarsi instrumentas, o gyvenimas – muzika. Jo žodžiai: „Tautoje aš būsiu tavo kanklėmis“, šį kartą Kintuose suskambo tiesiogine prasme.
Pirmoji renginio dalis patikėta Šilutės folkloro kolektyvui „Verdainė“ (vadovė Regina Jokubaitytė). Kolektyvas kanklių garsais, dainomis ir šokiu sukūrė atmosferą, kurioje laikas tarsi sustojo. Kanklių muzika – ne tik garsas, tai malda, ryšys su protėviais ir pačiu savimi, kurį taip vertino Vydūnas. Kiekvienas stygos virptelėjimas priminė apie dvasinį skaidrumą, kurio mokytojas siekė visą gyvenimą. Neįmanoma nesigėrėti R. Jokubaitytės, gebėjimu suburti jaunųjų kanklininkų kolektyvą. Kai kuriems jų šis koncertas buvo pirmasis viešas pasirodymas.
Antroji renginio dalis kvietė žvelgti giliau į žmogaus ir gamtos vienovę. Susitikimas su žinomu fitoterapeutu, farmacininku ir žolininku, Vydūno draugijos nariu Virgilijumi Skirkevičiumi tapo natūraliu vydūniškos filosofijos tęsiniu. Vydūnas propagavo sveiką gyvenseną ir tikėjo, kad „žmogus yra visatos dalis“. V. Skirkevičiaus įžvalgos apie augalų galias ir vidinę ramybę priminė, jog vaistas dažnai slypi ne tik žolynuose, bet mūsų mintyse.
Gimtadienis paminėtas. Jam pasibaigus supranti, kad kanklių stygų virpesys, bendrystės jaukumas, V. Skirkevičiaus akcentuotos gamtos dovanų galios yra tie pamatai, ant kurių laikosi mūsų tapatybė. Išeiname praturtėję, nes vėl prisiminėme žemės ir savo protėvių balsą, kuris dabarties triukšme dažnai jau sunkiai atpažįstamas…