Dėl sveikatos ar dėl grožio?

summer-sunglasses-fashion19„Grožio neįmanoma apibūdinti: niekas nepasakys, kas tai yra ar ką tai reiškia“, – taip kadaise teigė amerikiečių filosofas, rašytojas G.Santayana. Ir jis buvo visiškai teisus!

Nuo pat civilizacijos pradžios žmonės bando grožį įsprausti į tam tikrus rėmus, įvardinti, kas yra gražu, o kas ne. Akivaizdu, kad tai daryti yra beprasmiška, nes grožio samprata nuolat keičiasi. Kas gražu buvo kadaise, dabar neretai tampa atstumiančiu reginiu ir atvirkščiai. Be to, grožis skirtingai suvokiamas skirtingose šalyse, kultūrose.

Kokių priemonių žmonės imdavosi, vis dar imasi, siekdami išskirtinumo, norėdami būti gražūs?

Grožis – be žalos sveikatai?

Senovės egiptiečiams grožio idealas buvo žalios bei juodos spalvų dažais apvestos akys. Dažai būdavo gaminami iš malachito (žalia) ir galenito (juoda) mineralų, pastaruosius susmulkinant ir sumaišant su vandeniu, sakais, kartais aromatinėmis medžiagomis.

Moterys, siekdamos tobulumo, neretai į akis lašindavo vaistinės šunvyšnės sultis, kad vyzdžiai būtų išsiplėtę, o akys – dar labiau blizgėtų.
Blizgesys, žinoma, lieka blizgesiu, tačiau galima tik pabandyti įsivaizduoti, kaip „tobulai“ moterys matydavo išsiplėtus vyzdžiams.

Kalbant apie vokų dažymą, mokslininkai išsiaiškino, jog ši procedūra anuomet turėjo ne tik estetinę, ritualinę, bet ir medicininę reikšmę – dažai, gyvenant sausame ir dulkėtame klimate, egiptiečius saugojo nuo akių infekcijų, ankstyvo vokų suglebimo.

Senovės kinai moters grožį vertindavo pagal jos pėdas. Kuo jos būdavo mažesnės, tuo moteris buvo laikoma gražesne. Siekdamos, kad koja liktų maža, mergaitės ir merginos pėdas visaip tvirtindavo, sprausdavo į specialius batus, kartais net sąmoningai jas žalodavo, kad tik šios nustotų augti.

Daugiaprasmė muselių funkcija

Specialia kosmetika nubalintas veidas, parausvinti skruostai, ant kaktos, smilkinio, smakro ar kitoje kūno vietoje „nutūpusi“ muselė arba, kitaip tariant, dirbtinis apgamėlis – štai taip grožio samprata buvo apibrėžiama XVI amžiuje.

Kalbama, kad museles „atrado“ dailininkai, pastebėję, kad tam tikros spalvos, formos ir dydžio, tam tikroje vietoje esantys apgamėliai veidą padaro žavingesnį, ryškesnį, įsimintinesnį.

Šiandien manoma, kad apgamus aukštuomenės atstovai ant odos anuomet piešdavo ne šiaip sau – pastarieji slėpdavo ir įvairius odos defektus: įbrėžimus, išbėrimus, kuriuos sukeldavo tų laikų kosmetika (o ji kartais būdavo itin  nuodinga ir kenksminga, pavyzdžiui, pudra buvo gaminama iš sutrinto angliarūgštinio švino), taip pat venerinių ligų pėdsakus. Neatsitiktinai muselės renesanso laikais netgi buvo vadinamos Veneros gėlelėmis…

Istoriniai šaltiniai taipogi byloja, kad kiekviena save gerbianti dama su savimi visada nešiodavosi specialią dėžutę su atsarginėmis muselėmis, mat jos galėjo bet kada nukristi. O kiekviena vieta, ant kurios būdavo klijuojamas apgamėlis, turėdavo simbolinę reikšmę, atspindėdavo tam tikras charakterio savybes.

Juokas juokais, bet aukštuomenės damos muselių kalba savo meilužiams netgi pranešdavo apie būsimo susitikimo vietą, laiką, trukmę.

Akiniai – ir rimčiai išlaikyti, ir valiūkiškumui atskleisti

Beveik prieš tūkstantį metų Italijoje išrasti akiniai ilgą laiką daugiausia buvo nešiojami geresnio regėjimo sumetimais. Ne vieną šimtmetį jie buvo tik turtingų žmonių privilegija, mat kainuodavo tikrai nemažai. Istoriniuose dokumentuose yra užfiksuota atvejų, kai akiniai, kaip ir daugelis kitų prabangių daiktų, būdavo paliekami testamentu vaikams, anūkams, kitiems šeimos nariams.

Pirmąsias akinių nešiojimo grynai vardan grožio apraiškas galima pastebėti XIX amžiaus pradžioje, kai išpopuliarėjo monokliai, dar kitaip vadinti „akies žiedais“. Aristokratai, kariškiai, aukštas pareigas užimantys asmenys monoklius, o taip pat ir akinius nešiodavosi įmantriose dėžutėse, pasikabinę ant kaklo. Savaime suprantama, dažnai jie atlikdavo ir savo tiesioginę funkciją – koreguodavo regėjimo trūkumą, tačiau dauguma kilmingųjų šiais daiktais paprasčiausiai puikuodavosi. Pastarieji simbolizavo priklausymą tam tikram socialiniam luomui.

Šiandien akiniai nesiejami su jokia socialine padėtimi. Tačiau vis daugiau žmonių akinius nešioja ne tik dėl sveikatos, bet ir dėl išvaizdos, stiliaus pokyčių.

„Laikui bėgant akiniai stebėtinai evoliucionavo. Keitėsi ir tobulėjo ne tik jų lęšiai, bet ir forma, rėmeliai. Žmonės pastebėjo, kad vienokie akiniai įvaizdį daro griežtesnį, rimtesnį, oficialesnį, kitokie – veido bruožus sušvelnina, suteikia žaismingumo, valiūkiškumo“, – pasakoja vieno didžiausių Europoje optikos salonų tinklo „Fielmann“ rinkodaros vadovė Sandra Antanavičienė.

Anot jos, jauni, kūrybinių profesijų žmonės mielai renkasi akinius ryškių spalvų, drąsių formų, skirtingas ir netikėtas medžiagas (pavyzdžiui, medį, rago ar kaulo faktūrą), imituojančiais rėmeliais. Tuo tarpu solidžių pareigų atstovai savo išvaizdos metamorfozes linkę patikėti klasikinio stiliaus akiniams. Mados ir grožio tendencijų ypač vaikomasi renkantis akinius nuo saulės.

Optikos salonų tinklo atstovė taip pat pastebi, kad akinių „nebebijo“ ir vaikai: jei prieš dvidešimt ir daugiau metų mažieji, o juo labiau – paaugliai akinius užsidėdavo tik primygtinai tėvų verčiami, tai dabar net mokyklinio amžiaus jaunuoliai dažnai ateina patys ir ieško nebrangių stilingų akinių „tik dėl grožio“.

„Suprantama –  stori, sunkūs ir nedailūs tų laikų akiniai dažnai susilaukdavo bendraamžių pašaipų, be to, buvo nepatogūs ir reikalavo didelio atidumo – kad nesudužtų, nesusibraižytų. Dabartiniai plastikiniai akinių lęšiai ir madingi rėmeliai nereikalauja jokio išskirtinio dėmesio jiems –  dėmesiu ir komplimentais paprastai džiaugiasi jų nešiotojai“, – šypsosi S.Antanavičienė.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.