Soduose ir daržuose dažniausiai auginamas pamatysime šilauoges, serbentus, braškes ar avietes. Rečiau auginamos gervuogės, nors ir priklauso tos pačios šeimos augalams, kaip avietės. Anot E. Gavelienės, gervuogės turi daugiau kalcio ir geležies už avietes, todėl jas svarbu įtraukti į mitybos racioną.
„Kiekviena uoga turi skirtingų sudedamųjų dalių, o miško uogos yra ypatingos dėl didelio antioksidantų ir fenolinių junginių kiekio. Nors daug kas priklauso ir nuo augimo vietos, tačiau nėra vieno teisingo atsakymo, ar miško uogos vertingesnės už augintas darže arba atvirkščiai. Svarbiausia – į savo mitybą įtraukti kuo daugiau įvairių uogų ir kasdien jų suvalgyti bent po saujelę. Skirtingos uogos praturtins organizmą įvairesniais mineralais ir vitaminais bei taip greitai nepabos“, – teigia dr. E. Gavelienė.
Palyginus gervuoges su avietėmis, matyti, kad gervuogėse yra mažiau kalio, todėl jos rekomenduojamos žmonėms, sergantiems inkstų ligomis. Abi uogų rūšys turi panašius kiekius natrio, cinko, mangano ir vario, tačiau gervuogės pasižymi gausiu flavonoidų, fenolinių junginių ir antocianinų kiekiu. Todėl jos, turtingesnės nei avietės, kai kalbama apie antioksidacines, priešvėžines ir senėjimą stabdančias medžiagas.
E. Gavelienė atkreipia dėmesį, kad gervuogės, nors ir dažnai naudojamos tik kaip desertų dekoracijos, yra kur kas universalesnės. Subrendusios uogos pasižymi ypatingu skoniu. Nors dauguma laukinių uogų būna skanesnės, kai surenkamos iš miško, to nebūtų galima pasakyti apie gervuoges. Jos gausios vitaminų ir puikiai tinka sultims, kokteiliams, džemams, uogienėms, pyragams, o iš džiovintų gervuogių ir jų lapų galima gaminti skanią arbatą. Jei patys neauginate, tai miško gervuoges galite rasti drėgnuose miškuose, prie upių ar ežerų krantų.
Pagal BNS inf.