Paieškos nustebino
Vilnietė Viktorija į psichoterapiją prieš metus užsirašė, ieškodama būdų geriau sutarti su savo paaugliu sūnumi. „Ėjau į terapiją tikėdamasi geriau suprasti savo sūnų, o teko pradėti gilintis į save ir dabartines savo problemas: kodėl kartais imu reaguoti perdėtai, kodėl užsisuku tame pačiame rate santykiuose su kitais žmonėmis ar darbe. Pradėjo formuotis suvokimas, kad dalis mano reakcijų – tarsi ne mano“, – pasakojo Viktorija.
Tuo metu ji netikėtai pamatė skelbimą, kviečiantį dalyvauti transgeneracinės grupinės terapijos sesijoje. Čia ji susipažino su genogramomis – vizualiniu šeimos medžio atvaizdu, kuris padeda atskleisti ne tik šeiminius ryšius, bet ir svarbius, pasikartojančius gyvenimo įvykius, tokius kaip ankstyvos netektys, ligos, nelaimingi atsitikimai ar datos, kurios kartojasi per kelias kartas. Šis pirminis susipažinimas vėliau buvo praturtintas, pereinant prie genosociogramos – išplėstinio metodo, kuriame taikomas psichosocialinis ir psichoanalitinis požiūris. Naudojant tokias priemones kaip neverbalinės komunikacijos stebėjimas ir sociometrinė analizė, genosociograma padeda atskleisti neišsakytą šeimos dinamiką, emocinius ryšius, atskirtis bei vaidmenis, kuriuos šeimos nariai užima šeimos sistemoje, ir leidžia giliau suprasti pasikartojančius kartų modelius.
„Mane ištiko lengvas šokas pamačius, kad kelios mano šeimos kartos turi esminių problemų būtent tėvų-vaikų ryšyje. Aš pati niekada nepagalvojau, kad mano sudėtingas santykis su mama iš tiesų atsikartoja. Tarkime, mano pačios mama turėjo sudėtingą santykį su savo tėvu. Tokių jungčių galima matyti iki pat 8 mano giminės kartos“, – dalinosi Viktorija.
Iškyla kitoje kartoje
Transgeneracinė psichologija tyrinėja, kaip šeimos istorijos, pasikartojantys modeliai ir „tylos vietos“ (neišsakytos traumos, netektys) perduodamos iš kartos į kartą per santykius, socialinius vaidmenis, pasąmoningą lojalumą. Ji daugiausia remiasi psichoterapinėmis priemonėmis – genosociogramomis, psichodrama, simboliniu darbu.
Su tuo glaudžiai susijusi epigenetika, kuri nagrinėja biologinį mechanizmą, kaip tokios traumos gali „įsirėžti“ ne tik į psichiką, bet ir į kūną. Nors DNR seka nesikeičia, stresas ar trauminiai išgyvenimai gali „įjungti“ arba „išjungti“ tam tikrus genus per vadinamąsias epigenetines modifikacijas. Ir svarbiausia – šie žymekliai kai kuriais atvejais perduodami palikuonims. Tyrimas su moterimis, pabėgusiomis iš Sirijos, parodė, kad žiaurios patirtys, karinės traumos keičia epigenetinius žymeklius tiek motinų, tiek jų vaikų ir net anūkų genomuose.
Šios terapijos praktikė Rūta Janulevičienė pabrėžia, kad natūralu, jog daugelis mūsų nešiojasi ne tik savo, bet ir savo protėvių istorijas. Dažnai klausiame – kodėl mane persekioja tas pats scenarijus? Kodėl santykiai nutrūksta tuo pačiu metu ar kartojasi panašios nelaimės? Atsakymų reikia ieškoti giminės patirtyse. Transgeneracinėje terapijoje išryškėja keli reiškiniai. Pavyzdžiui, vadinamosios „tuščios datos“ – kai svarbios šeimos netektys ar traumos lieka neįvardytos. Tuomet giminėje atsiranda data ar amžius, kuris kartojasi lyg nematoma žymė, keliose kartose iš eilės nelaimingi įvykiai ar ligos žmones ištinka 32-aisiais gyvenimo metais. Kas lieka neišsakyta, tampa našta. Tylos vietos gimdo simptomus – kartais kūno ligas, kartais pasikartojančius santykių modelius. Terapijoje mes ieškome būdo tas vietas įvardinti, simboliškai išgyventi ir paleisti.
Čia galime prisiminti garsųjį Pandoros skrynios mitą. Dažnai girdime tik istorijos pradžią – buvo atverta skrynia, iš kurios pabiro visos nelaimės. Bet pamirštame, kad dugne liko viltis. Mito galia terapijoje – atverti tai, kas buvo užrakinta, nes tik tada atsiveria ir viltis išgyti.
Tokiame transformacijos procese, pasak psichogenealogės, vertinga taikyti ir simbolinės psichodramos metodą. Pavyzdžiui, galima save įsivaizduoti kaip gėlę – šis vaizdinys atskleidžia giliausius šeimos scenarijus.
„Viena mano konsultuojama moteris pasirinko leliją – iš purvino dumblo kylantį žiedą. Ji suvokė, kad gali priimti skausmingą šeimos istoriją, bet tuo pat metu iš jos išaugti. Kita įvardijo save bijūnu – uždaru, slepiančiu švelnumą. Tik terapijoje ji leido sau „pražysti“ ir atskleisti tikrąjį savo asmenybės grožį“, – sako R. Janulevičienė.
Ne kaltinti, o išsilaisvinti
Transgeneracinė terapija nėra giminaičių kaltinimų kelias. Tai yra supratimo kelias, leidžiantis pamatyti, kokią naštą šeima nešė, ir sąmoningai pasirinkti kitokį gyvenimo scenarijų. Terapija padeda visai giminei – juk paleidus tylą, įvardinus netektis ir sugrąžinus atmintį, keičiasi visa šeimos sistema, lengviau priimti save ir aplinką.
Anot vilnietės Viktorijos, terapijos naudą pajusti galima praktiškai. „Dabar lengviau suprantu, iš kur kyla konfliktai su artimaisiais, įgijau naujų būdų tvarkytis su nerimu ir pykčiu. Man transgeneracinė terapija nėra apie praeities narpliojimą dėl paties narpliojimo. Tai būdas suprasti, kas iš tikrųjų priklauso man, o kas – paveldėta. Tik tada atsiranda laisvė rinktis“, – sako vilnietė.
Transgeneracinė terapija tampa vis populiaresnė tarp žmonių, ieškančių ne tik asmeninės ramybės, bet ir gilesnio ryšio su savo šaknimis. Kaip rodo Viktorijos patirtis, kartais didžiausia dovana yra suvokimas, kad mūsų istorijos prasideda ne nuo mūsų, bet būtent mes galime jas perrašyti.
BNS inf.