Kuo labiau modernėjančioje visuomenėje gyvename, tuo, regis, dažniau keiksnojame tą modernėjimą. Sveikatos apsauga – ne išimtis.
Tokiems nepatenkintiesiems, matyt, bus labai į sveikatą sužinoti, kokia sveikatos apsauga buvo pirmaisiais pokario metais, ypač – nuo rajono centro nutolusiose vietovėse.
Pusšimtis naujagimių apylinkėje, medikių, tuomet seselėmis vadintų, kelionės pėstute į 15 kilometrų nutolusius vienkiemius tų kūdikių apžiūrėti ir paskiepyti, didelis džiaugsmas, jei koks pakeleivis vežimu pavėžėja, gimdymų priėmimas, kai nėra elektros ir pasišviesti tenka tik žibaline lempa – tokius medicinos darbuotojų darbo niuansus pamena tik vyresnieji.
Apie visa tai ir dar daugiau „Sveikatos šaltiniui“ pasakoja katytiškė, ilgametė medikė Eugenija PETERAITIENĖ.
Gimdė vežimuose ir prie žibalinės lempos
1955-aisiais išleista seselių laida buvo pirmoji tuometinės Šilutės medicinos seserų laida. Tuomet diplomą gavo ir vienos iš dviejų grupių auklėtinė p.Eugenija.
Paskyrimas į Katyčius, kurie tuomet priklausė Pagėgių rajonui, nebuvo nei netikėtas, nei nemalonus. Priešingai – netoliese, už 12-os kilometrų esančiuose Pašyšiuose buvo Eugenijos tėviškė, tad namo ji galėjusi ir dviratuku parminti. Todėl pati ir pasiprašė į tą kraštą, nors Katyčiuose tuomet nepažinojo nė vieno žmogaus.
Atidirbti pagal paskyrimą privalėjo 3 metus, bet kur pradėjo darbą, ten po 42 metų ir baigė.
Bene netikėčiausias faktas šiandienos jaunimui bus tas, kad Katyčiuose tuomet buvo ligoninė. 10-ties vietų, iš kurių šešios buvo skirtos vidaus ligomis sergantiems ir net keturios – gimdyvėms. O gimdyvių būdavo tiek, kad lovų ne visada užtekdavo, dažnai ir penkios, ir šešios moterys vienu metu gimdė. Beje, pirmaisiais mūsų pašnekovės darbo metais gimdymai vykdavo prie žibalinės lempos – elektra atsirado tik po kelerių metų.
„Tuomet jau lengviau atsikvėpėme“, – sako p.Eugenija.
Ji mena ne vieną atvejį, kuomet iš tolimų kaimų arklių traukiamais vežimais atgabentos moterys kūdikių susilaukdavo tiesiog vežime, jų jau nebespėta įnešti net į ligoninę. Bet ir tokie gimdymai, pasak pašnekovės, baigdavosi gerai, mirties atvejų ji nepamena.
E.Peteraitienė prisimena, jog apylinkėje nuolat augo apie 50-60 vaikų, dar nesulaukusių metukų.
Buvo vaistinė, dantistė, ūkvedys, dezinfektorius
Pristigdavo lovų ir kitiems ligoniams, mat apylinkė buvo plati: apie 15 kaimų, juose – apie 1500 gyventojų, 7 pradinės mokyklos. Vien tik Katyčių mokykloje tuomet mokėsi apie 450 vaikų. Visus mokinukus irgi seselėms nustatytu laiku tekdavo aplankyti, išmatuoti, pasverti ir paskiepyti. 
Daug sunkiai sergančių, jau paskutinių vėžio stadijų kamuojamų žmonių į Katyčius būdavo atvežama iš Pagėgių.
Ligoninės personalo irgi buvo daug. Gydytojas, trys medicinos seselės, po vieną akušerę ir felčerę. Svarbiausia, kad gydytojas dirbo kasdien. Dar pagelbėdavo trys ar keturios valytojos, skalbėja. Buvo ir ūkvedys, dabar jau a.a. Izidorius Jakštas, kuris rūpinosi visu ligoninės ūkiu, maisto produktų užsakymais.
Tiesa, produktais tekdavo rūpintis ir medikams, mat ligoninė turėjo savo daržą, kuriame augino bulves, burokėlius. Sodinimas, ravėjimas ir derliaus nuėmimas buvo seselių darbas. Dar reikėjo ir prišienauti, mat ligoninė turėjo savo arkliuką. Šis buvo nepamainoma pagalba į tolimus kaimus nukakti turintiems medikams.
Dirbo ligoninėje ir dezinfektorius, turintis specialų išsilavinimą. Jo darbas buvo aplankyti tas sodybas, kuriose užfiksuotos užkrečiamosios ligos: kokliušas, stabligė, skarlatina. Dezinfekcijai naudojo chlorkalkių skiedinį.
Katyčių ligoninė turėjo ir dantų gydytoją, bet ilgų eilių, pasak Eugenijos, nesusidarydavo. Gal dėl to, kad tuomet ir žmonių dantys mažiau gedo, o gal, kad ta gydytoja dirbo kiekvieną dieną.
Turėjo tuomet Katyčiai ir savo vaistinę. Nors ji buvo įsikūrusi kitame pastate, bet vaistus tiekdavo ir ligoninei. Daugiau nei 50 metų joje dirbo vaistininkė Justina Augaitienė, dar ir šiandien tebegyvenanti to paties pastato antrame aukšte.
Vaistų ligoninei pakakdavo, jie buvo pigūs ir visoms seselėms gerai žinomi, nes jų nebuvo tiek rūšių, kiek dabar. Jų tiekimu ligoninei rūpinosi ligoninės vedėja Erika Popendikytė, vėliau – Juščienė, visų Irena vadinama. Vaistinę uždarė jau atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę.
Kyšių gydytojams niekas nedavė
Rentgeno aparato Katyčių ligoninė neturėjo, tad plaučių uždegimą gydytojai nustatydavo tik paklausę stetoskopu.
Tas pats vienas gydytojas, pasak p.Eugenijos, nustatydavo visas ligas ir vaikams, ir suaugusiesiems. Jei kokį apendicitą įtarė, tuomet jau siuntė operacijai į Šilutę. Patys važinėti po rajoną (ar juo labiau, kaip dabar, po visą Lietuvą), ieškodami „geresnių“ daktarų, katytiškiai „mados“ neturėjo.
Tiesa, tokių ilgaamžių, kaip girdi esant dabar, ilgametė medikė irgi neatsimena. Anot jos, jos mama mirė sulaukusi 86-erių, tad apylinkėje jau tikrai buvo ilgaamžė.
Kyšių gydytojams tuomet irgi niekas nedavė. „Jei pasitaikydavo, kad koks ligonis 2 ar 3 ledinukus duodavo, jau buvo šventė, o jei (tai jau vėliau) kuris kokį šokoladuką atnešė, tai jau ir visai prabanga buvo“, – prisimena E.Peteraitienė.
Pirmaisiais savo darbo metais ji gavo 35 rublių atlyginimą. Dar nė 19-kos metų neturėjusiai merginai tai buvo labai daug. Vėliau valdžia pridėjo dar 5 rublius.
Išsekusių kūdikių matyti neteko
Medikai, anot pašnekovės, tuomet dirbo atsakingiau ir „senąją“ mediciną ji vadina geresne. Vis prisimena, jog ir pati, ir kolegės net vaistukus suleidusios dar po kelis kartus ėjo pas ligonį ir žiūrėjo, kaip jis jaučiasi, ar jam viskas gerai. Ir vaistus leido, ir girdė tik tiksliai nustatytomis valandomis, nenusižengdamos nė 10-ties minučių.
Medikės dar suspėdavo kartą per mėnesį aplankyti atokiuose Krauleidžių, Mulgirių ar Kažemėkų kaimuose gyvenusius kūdikius. Iki tų kaimų buvo po 15 kilometrų, nei autobusų, nei automobilių, žinia, nebuvo.
Kai kada Eugeniją pavėžėdavo pieną į Usėnus vežiojęs vyras, vėliau jau važinėjo dviračiu. Bet ne visada juo buvo galima nuvažiuoti, mat keliai, ypač – rudenį ir pavasarį – pažliugdavo. Neretai tik guminius batus avintis žmogus galėjo išbristi. Tad kelis vaikus per dieną nutarusi aplankyti seselė ryte išeidavo ir tik vakare namo parsirasdavo. O kitą dieną žiūrėk, jau laukė nauja kelionė.
Šia prasme, anot Eugenijos, šiandienos medikams daug lengviau – sėdo į automobilį ir tuoj pasiekė ligonį.
Naujagimį tuomet seselėms buvo privalu pirmą mėnesį aplankyti 3 kartus, vėliau – po kartą. Reikėjo apžiūrėti, aprašyti, kaip vaikelis auga, kuo mama jį maitina. Mišinėlių nebuvo, tad mamos virė manų kruopų tyreles, vadinamuosius klijukus iš ryžių kruopų. Ne vieną reikėjo pamokyti, kaip virti, kaip pertrinti ir kokiu santykiu skiesti.
Apie tokį dalyką kaip sauskelnės tuomet niekas nebuvo girdėjęs, kūdikių vystyklai džiūvo saulėje ir nuo to mažyliams buvo tik sveikiau.
Apleistų, išsekusių kūdikių tuomet medikei neteko matyti. Jei vaikas mirė nesulaukęs metukų, gydytojas, pasak Eugenijos buvo teisiamas – jis vienintelis buvo kaltinamas dėl tokios nelaimės.
Šiandienos medikai dirba sunkiau
Lyg visų šių darbų dar būtų negana, medikai tuomet dar privalėjo atlikti prievolę kolūkio laukuose. O juk namuose jų visų laukė ir vaikai, ir ūkio darbai. Eugenija pasakoja, kaip kartu su vyru šienaudavo pakanales, augino gyvulius ir daržus.
Vis dėlto Eugenija įsitikinusi, kad šiandienos medikai turi didesnį krūvį, nei turėjo dirbusieji prieš pusšimtį metų. Ji pastebėjo, jog šiandien slaugytojoms ir gydytojams dažnai per dieną netenka nė puodelio arbatos išgerti. Štai į Katyčius vos kartą per mėnesį atvykstanti jos šeimos gydytoja turi priimti po 40 žmonių, o kai ji neatvažiuoja, milžiniškas krūvis tenka slaugytojai. „Medikai dabar labai pervargsta“, – įsitikinusi Eugenija.
Ji žavisi čia dirbančių gydytojų ir slaugytojų kantrybe, tuo, kad šie, net būdami labai pavargę, niekada neatstumia ir neįžeidžia pacientų. „Mes turime labai gerus medikus“, – konstatuoja katytiškė.
Po reformų nebeliko ir ambulatorijos
Vėliau Katyčių ligoninė buvo prijungta prie Šilutės ligoninės, mat Pagėgiai buvo pervadinti valsčiumi. Anot Eugenijos, niekas tuomet nepasikeitė.
Keitėsi vėliau, kai 1964-aisiais ligoninė buvo visai panaikinta, jos vietoje įsteigta ambulatorija. Bet ir tada darbo ir darbuotojų liko tiek pat, sumažinti buvo tik etatai: dirbusiems visu etatu buvo palikta tik po 0,75 etato.
Prieš kelerius metus Katyčiuose nebeliko ir ambulatorijos, įsisteigė privatūs medicinos centrai.
Eugenija prisimena, kad išėjus į pensiją jai dar ilgai būdavo nepakeliamai sunku praeiti pro ambulatorijos pastatą – juk tiek metų jame prabėgo…