Gamtininko Selemono Paltanavičiaus teigimu, šiandien galima kalbėti apie naują etapą – dalis meškų į Lietuvą jau ne tik užklysta, bet ir pasilieka. Šiemet Aukštaitijoje fiksuotos bent dvi žiemojusios rudosios. „Galime sakyti, kad meškos iš dalies yra mūsų rūšis“, – sako S. Paltanavičius.
Vis dėlto galutinai apie jų sugrįžimą bus galima kalbėti, kai Lietuvoje bus užfiksuoti ir jaunikliai.
Lietuvoje pastebimos meškos dažniausiai yra jauni, iš savo teritorijų išvaryti gyvūnai. Jos atkeliauja iš Latvijos, Baltarusijos, o į Latviją patenka ir iš Estijos, kur meškų gerokai daugiau. Tokie jauni žvėrys per parą gali įveikti 20–30 km, valstybių sienos jiems nėra kliūtis.
Specialistai ragina į situaciją žvelgti kaip į natūralų procesą. „Meškos į Lietuvą neateina – jos grįžta namo. Tai savotiškas istorinės neteisybės atstatymas“, – sako S. Paltanavičius. Prieš daugiau nei šimtmetį šie gyvūnai Lietuvoje buvo įprasti, tačiau ilgainiui išnyko dėl žmogaus veiklos. Dabar jų sugrįžimas vyksta be žmogaus įsikišimo.
VMU specialisto Kornelijaus Aleknos teigimu, meškos mūsų miškų ekosistemoje atlieka svarbų vaidmenį. Tai didžiausias mūsų plėšrusis žvėris, kurio mityba itin plati: nuo augalų iki smulkių gyvūnų ar kritusių žvėrių.Meškos surenka maitą, reguliuoja kai kurių gyvūnų populiacijas, o jų platus mitybos spektras leidžia lengvai prisitaikyti prie aplinkos.
Pamatę mešką, žmonės neturėtų panikuoti ar bėgti – staigūs judesiai gali sukelti gyvūnui stresą ar gynybinę reakciją. Rekomenduojama išlikti ramiems, lėtai atsitraukti ir neatsukti gyvūnui nugaros. Taip pat svarbu leisti meškai žmogų išgirsti – judant miške patariama kalbėtis ar skleisti kitus garsus, kad gyvūnas būtų įspėtas iš anksto ir galėtų pasitraukti. Laukiniai gyvūnai vengia žmogaus, todėl iš anksto jį išgirdę pasitraukia.
Meškų Lietuvoje artimiausiais metais gali daugėti, po 10-15 metų meška gali tapti įprasta mūsų miškų rūšimi.
VMU inf.