Nuo „gėlių darželių“ iki kolumbariumo: kaip keičiasi šilutiškių amžinojo poilsio vietos

Artėjant lapkričio 1-ajai, tautiečių žvilgsniai vėl krypsta į kapines – vietą, kur susitinka prisiminimai, pagarba ir tylus apmąstymas. Gatvėse tvyro ramybė, o kapinėse šurmulys: vieni kruopščiai tvarko kapus, sodina gėles, kiti sustoja akimirkai, uždega žvakę, akimis bėga atminimo lentelėmis. Rudens vėjas nešioja nukritusius lapus, o šviesa žaidžia ant granito plokščių – tarsi primindama, kad kapai nėra tik akmenys, bet gyvų žmonių meilės ir prisiminimų vieta. Miesto kapinėse sutikti šilutiškiai pasakojo ne tik skaudžias netekčių istorijas, bet ir dalijosi prisiminimais apie senąsias tradicijas. Išgirdome, kaip keičiasi požiūris į ramybės vietas, kokios naujovės diegiamos, ką šiandien reiškia tikroji pagarba mirusiesiems, ir kad kapinės yra ne tik vieta atsisveikinimui, bet ir gyva miesto kultūros bei atminties dalis.

Tarp abejingumo ir prisiminimų

Beveik 3 dešimtmečius kapinių valytoja dirbusi šilutiškė Genutė, prie kapinių vartų prekiaujanti gėlėmis ir žvakelėmis, sako, kad kapinės – paskutinė žmogaus poilsio vieta – šiandien apleistos ir praradusios tą pagarbą, kuri anksčiau buvo savaime suprantama. Genutė pasidalijo liūdna patirtimi, pasakodama apie nykstančią tvarką, abejingumą ir senųjų tradicijų nykimą.

Visą straipsnį skaitykite spalio 30 d. „Šilutės naujienų” numeryje.