Šiandien „Sveikatos šaltinio“ svečias – savotiškas mūsų rajono Tadas Blinda, nepailstamas svieto lygintojas, kuris reguliariai – bent kartą per mėnesį, o kartais ir dažniau – siunčia redakcijai laiškus.
Kintų seniūnijos Kiošių kaime gyvenantis Vytas LAZICKAS neslepia, kad jo gyvenime būta ilgų nuopolio metų, paskandintų alkoholyje. Būtent alkoholis tapo priežastimi, dėl kurios šiandien vyras sėdi invalido vežimėlyje. Užtat skaitytojams jis pabrėžia: šios blogybės reikia stengtis atsisakyti. Jam tai pavyko.
V.Lazickas net ir negalėdamas vaikščioti, negali ramiai sėdėti: jis domisi šalies ir rajono aktualijomis, komentuoja jas ir vis spaudžia spręsti jam aktualiausią problemą – sunaikinti Kiošių plytinės kaminą.
Kaminas niekam nerūpi
Jau trečius metus į redakciją skriejančiuose laiškuose kaskart komentuojamos vis kitos temos: nuo sveikatą atėmusios avarijos iki valdžios „komunistinio mąstymo“, nuo mažamečių tvirkintojų nebaudžiamumo iki „ruonių“ maudynių Berlyne, nuo griuvenų gražiausiose pamario vietose iki vėjo jėgainių teikiamo rojaus. Bet visos temos galų gale pereina į vieną problemą – Kiošių kaime, Kintų seniūnijoje, Šilutės rajone, Lietuvoje, stovi senas plytų degimo kaminas. Kada jis bus nugriautas?
Visi laiškai, beje, būtinai papuošti Gedimino stulpais, baigiasi perspėjimais dėl gresiančios nelaimės ir pagalbos prašymu priversti valdžią nugriauti tą jau trupantį kaminą. Nes jis stovi po vyro langais ir bet kada gali nugriūti, užmušti žmones.
Senesniais laikais plytoms degti pastatytas kaminas jau seniai nebeveikia.
„Vienintelis jo darbas – gąsdinti šalia gyvenančius žmones, ypač – kai pakyla stipresnis vėjas“, – guodžiasi Vytas.
Vyro sesuo žurnalistams jau prieš 4 metus yra pasakojusi, kad vaikščioti negalintis brolis (avarijos ir nesėkmingo gydymo rezultatas) taip baiminasi būti palaidotas po kamino griuvėsiais, jog nemiega naktimis – tenka girdyti migdomuosius.
Dėl to kamino V.Lazickas laiškus rašė ne tik „Šilutės naujienoms“, bet ir rajono merui, ir Savivaldybės administracijos direktoriui, tačiau pavojingas plytinis statinys ir toliau tąso jam nervus.
„Atrašo man iš Savivaldybės biurokratinius raštus, kad jis niekam nepriklauso, vadinasi, Savivaldybė neturi teisės jo griauti. O kada jis turės savininką, niekas nežino. Išvardina atsakyme įstatymus ir tiek. O kad mums baisu – niekam nerūpi“, – pasakojo 40-mečio sulaukęs V.Lazickas.
Pasak vyro, ir pats tą kaminą nugriautų, jokių mokslų čia nereikia. Štai jėgaines, kurios puikiai matosi pro jo namo langus, per dieną didžiuliai kranai išrenka. Tad senas kaminas – vienas juokas.
Tik bėda, kad niekas jo griauti neleidžia, o pats Vytas sveikatos nebeturi. Prieš 4 metus įvykusi avarija kiošiškį prikaustė prie invalido vežimėlio.
„Būtinai pabrėžkite patį svarbiausią dalyką, kad dėl visko kaltas alkoholis, – ragino jis. Ir neslėpė: „Gėriau „juodai“.
Suluošino automobilis ir kinezaterapeutė
Kol gyvenimas dar buvo šviesesnis ir nepaskandintas alkoholio jūroje, V.Lazickas darbavosi statybose, iš gimtų namų kaime ir į Klaipėdą, ir į Švediją keliems mėnesiams išvykęs buvo. Tačiau kai grįžo namo, prasidėjo juodas gyvenimo tarpsnis.
Nevengdavo Vytas išgėręs sėsti ant dviračio ir važiuoti metalo ieškoti. Jį vėliau parduodavo – iš to ir gyveno. Su dviračiu ieškoti geležių vyras nuvažiuodavo ir kur kas toliau, nei Šilutės rajonas – į Kretingą, Kryžkalnį, net Latvijon.
Nelaimės dieną prieš 4 metus, gruodžio mėnesį, vyras irgi sėdo ant dviračio ir keliais keleliais į Šilutę numynė. Pardavęs metalą, per kaimus, žvyrkeliais namo patraukė. Iki Sakūčių vieną alaus butelį išgėrė, Sakūčiuose antrą nusipirko, o paskui dar ir pas pažįstamus užsuko. Ten, kiek pamena, ir kažko stipresnio išgėrė, o kas buvo toliau – vienas Dievas žino.
„Ką žmogus gali atsiminti, jeigu buvo nustatytas 4,27 promilių girtumas?..“, – neslepia kiošiškis.
Atsibudo Vytas Klaipėdos ligoninėje po kelias savaites trukusios komos.
Liudininkų pasakojimu, jį, gulintį ant kelio, pervažiavo automobilis. V.Lazickas spėja, kad, ko gero, net dviejų automobilių būta, nes sveiko neliko beveik nė vieno kaulelio – sužalotos buvo net ausų kremzlės.
„Viso sausio ir dalies vasario gerai nepamenu. Atmintis grįžo po vasario 14-osios, kai ligoninėje ant skruosto kažkas širdelę užklijavo“, – prisiminė V.Lazickas.
Lūžę kaulai vyrui buvo sutvirtinti medicinoje naudojamais geležiniais varžtais – prasidėjo metus trukęs sveikimo periodas. O praėjus metams po nelaimės V.Lazickui buvo paskirta gydomoji mankšta.
Kaip jis pats sako, Klaipėdos ligoninėje kinezaterapeutė jį žargdino taip, kad kone špagatą padaryti galėtų. Vyras tikina, kad kaip tik tada, kai jis jau buvo besiruošiantis pirmuosius savarankiškus žingsnius žengti, toji pati kinezaterapeutė jį taip „pamankštino“, kad begyjančius sąnarius išsuko.
„Visi žino, daug kur rašiau, kad ji apsvaigusi buvo. Gal ko apsirijusi, nes tokia pikta. Sakiau jai, kad man skauda, o ji nekreipė dėmesio ir toliau kojas tempė. Dešinįjį klubą išnarino…“, – guodžiasi vyras, nebeatsistojęs ant savų kojų.
Teisybės dėl sugadintos sveikatos jis bandė ieškoti, bet suprato, kad „per mažas“ yra, nieko nepakeis.
Dėl Lietuvoje vykstančių neteisybių kiošiškis net žinių per televiziją vengiantis žiūrėti – tik susinervina.
Tačiau savo krašto reikalais labai domisi. Daug žino apie miško kirtimus, brakonieriavimą, nelegalias medžiokles, nes savo laiku ir pats miškan traukdavo. Tačiau vėliau ėmė suprasti, kad taip neteisinga, ėmė kitus protinti, bet sulaukė tik grasinimų.
Vyras nusivylęs valdžia, kuri „nieko dėl savo žmonių nedaro“, tačiau be galo gerbia Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. „Ji viena mumis – neįgaliaisiais rūpinasi“, – įsitikinęs V.Lazickas.
Visos nelaimės – dėl stikliuko
Apsipratęs su likimu kiošiškis pripažįsta, kad dėl visų bėdų jo gyvenime buvo kaltas alkoholis. Po nelaimės vyras visiškai nebegeria ir pabrėžia, kad jo istorija gali būti pamoka kitiems, kurie su taurele dar draugauja. „Girtas esi kaip durnas“, – savikritiškai aiškina vyras.
Kiošių kaime Vytas gyvena su mama, seserimi ir josios sūnumi. Tačiau daug pagalbos jam neprireikia, sugeba pats save apsižiūrėti – apsiprausia, krosnį pasikūrena, gamtinius reikalus susitvarko. Ko nepajėgia – tą drauge gyvenanti sesuo padaro. Kol kas Vytui sunku tik pūliuojančią, osteomielito prigriebtą koją persirišti.
Paklaustas, ar nenorėtų, kad šalia sukiotųsi mylimoji, Vytas tik prunkšteli. Su viena vyresne moterimi prieš nelaimę draugavęs, bet, pasak jo, jų meilė ne vienas kitam buvusi, o stikliukui.
V.Lazickas sako jaunystėje moterų bijojęs: „Visada girtas būdavau, kam aš toks reikalingas“.
Gyvenimo draugės jis bandė ieškoti po avarijos.
„Buvau įdėjęs į laikraštį pažinties skelbimą, sulaukiau skambučių“, – neslėpė. Tačiau daugelis pretendenčių į jo širdį pabėgdavo, kai pasisakydavo esąs luošas.
Buvo viena, pasak Vyto, sprendžiant iš balso – netgi jauna, kuri jau ir apie kraustymąsi į vyro namus kalbėjo. Tačiau vėliau kažkodėl persigalvojo.
„Labai nesigilinau, bet man atrodo, kad ji norėjo kuo greičiau iš savo namų pabėgti, matyt, kažkas negerai buvo“, – svarstė V.Lazickas.
Jėgainės išsklaido šaltus vėjus
Žurnalistų apsilankymo metu Vytas į grėsmę jam keliantį plytinės kaminą žvelgė pro išvakarėse sudėtus plastikinius langus. Juos įstatė sparnais mojuojančių vėjo jėgainių statytojai.
Vytui pastarosios visai netrukdo. Sako, dalis kaimo gyventojų kone piestu stojosi ir dabar naktimis nemiega, verkdami dėl nuvertėjusių žemių. O jam – gerai, netgi giria ekologiškos energijos gamintojus.
Gaudamas daugiau nei 1000 litų pašalpą vyras tiems langams ir pats taupė. Bet pasitaikė gera proga – gavo langus dovanų.
„Kai žiūriu pro naujus langus į kaminą, net jis nebe toks baisus atrodo. Nors dabar per naujus stiklus netgi geriau matau, kad jo plytos jau ne tik iš anos pusės trupa“, – sako jis.
O jėgainės, pasak kiošiškio, jam netgi padeda. Esą, besisukdami sparnai vėjus išblaško, tad šalti jų gūsiai langus nebe taip košia. Taigi dabar – išvis rojus.
„Iš karto namie šilčiau pasidarė, kai plastikinius langus įstatė“, – džiaugiasi Vytas.
Šalia mygtukais valdomos jo lovos, kurią parūpino Savivaldybės Socialinės paramos skyrius, stovi medinis stalelis. Ant jo – dėžutė nuo saldainių, į kurią sukrauti tušti vokai. Vytas džiaugiasi, kad kaimas gerą laiškininkę turi, kuri visus jo parašytus laiškus paima ir pristato ten, kur reikia.
Vyto laiškų ne vien laikraščiai, bet ir televizijos gauna. Būna, ką perskaitęs, pamatęs ar išgirdęs, vyras pasipiktina, tad ima popieriaus lapą ir kas guli ant širdies surašo.
„Telefonu bendrauti nemėgstu, nes nespėju visko pasakyti, o kai rašau, pirma viską gerai apgalvoju, išdėstau mintis“, – aiškina V.Lazickas, dailiu raštu stebinęs ir „Šilutės naujienų“ redakciją.
Jis prasitaria, kad po nelaimės iš pradžių buvo labai sunku rašyti. Ne todėl, kad fiziškai nepajėgė – paprasčiausiai mokykloje įgyti įgūdžiai buvo visai pamiršti. Rašyti nebemokėjo, tad, kaip pats sako, mokėsi iš naujo.
„Pasiutęs buvau nuo mažų dienų, ne mokslai rūpėjo, į mokyklą dažnai neidavau, anksti darbus dirbti pradėjau“, – aiškino jis.
O dabar, pasak vieno mūsų kolegos, savo atkaklumu ir iniciatyvumu Vytas galėtų net į politikus taikyti: dailiai išguldytą bet kokią problemą sugeba suvesti į jam aktualiausią temą: kada gi išnyks plytinės kaminas iš Kiošių kaimo?
Ne kiekvienas mūsų išrinktasis tą sugeba.
