Gali sukelti ligas
„Gintarinės vaistinės“ vaistininkės Kristinos Šnirpūnienės teigimu, įprotis kramtyti nagus arba pirštų pagalvėles yra savotiškas būdas kovoti su įtampa, nerimu ar stresu. Dažniausiai jis išsivysto paauglystėje, kai padidėja nervų sistemos jautrumas.
„Vaikai gali pradėti kramtyti nagus, kai darželyje ar mokykloje tenka išgyventi pereinamąjį periodą: keičiama mokykla ar klasė, sunku sutarti su bendraamžiais, pastebimi prastėjantys pažymiai. Paaugliai su tuo susiduria brendimo laikotarpiu, kai nepavyksta rasti bendros kalbos su tėvais ar draugais, dažnai pykstamasi. Suaugę žmonės gali pradėti kramtyti nagus, kai jaučia įtampą ar jaudinasi prieš svarbią akimirką: darbo pokalbį arba prieš atliekant svarbų gyvenimo sprendimą. Dažnai žmonės supranta, kad toks įtampos malšinimo būdas nėra geras, tačiau poreikis būna toks stiprus, kad jo nepavyksta nugalėti“, – sako ji.
Nukramtyti nagai nėra tik estetinė ar psichologinė problema. Burnoje yra daug bakterijų, kurios, patekusios ant pažeisto nago ir odos aplink jį, gali sukelti nago infekciją, karpas arba odos pūlinius. Rankos, pirštai yra viena nešvariausių žmogaus galūnių. Kadangi žmogus kramto nagus negalvodamas, akivaizdu, kad prieš tai jis nenusiplauna rankų. Taip kyla rizika, jog bakterijos ir virusai nuo nešvarių pirštų per burną pateks į organizmą bei sukels sistemines infekcijas. Be to, jeigu šis įprotis užsitęsia, ilgainiui gali išsivystyti ir netaisyklingas dantų sąkandis.
Gali būti paveldimas
Pasak psichologės Sonatos Vizgaudienės, šis įprotis labai paplitęs – juo skundžiasi apie 45 proc. paauglių ir beveik kas trečias suaugęs.
Priežasčių, kodėl žmonės kramto nagus ar pirštų pagalvėles daug, vienos pagrindinių – nerimas, įtampa ir stresas. Kuomet žmogus patiria šiuos jausmus, jam kyla nekontroliuojamas noras kramtyti nagus. Tai padaręs žmogus pajaučia palengvėjimą, tačiau tai trunka neilgai, todėl vėl norisi kartoti geriau pasijusti padėjusį veiksmą. Vaikai taip pat turi šį įprotį, tačiau jis gali kilti dėl priešingų priežasčių: atsiskyrimo, nerimo, nuobodulio ar savikontrolės stygiaus.
Anot psichologės, genetika taip pat gali prisidėti prie šio įpročio – jeigu tėvai turėjo polinkį kramtyti nagus ar pirštų pagalvėles, yra 50 proc. tikimybė, jog šį įprotį paveldės vaikai. Vaikai linkę kopijuoti tėvų ar globėjų elgesį, todėl įprotis gali susiformuoti ir stebint tėvus. Kartais jie tai gali daryti siekdami dėmesio, ypač, jeigu tėvai į nagų kramtymą reaguoja piktai arba itin dažnai tokį elgesį pastebi.
Nagų bei pirštų pagalvėlių kramtymas gali turėti ir rimtų psichologinių pasekmių – tokį įprotį turintis žmogus ilgainiui gali suprasti, kad nebegali sustoti, o tokia savikontrolės stoka neigiamai veikia jo psichologinę būklę. „Yra buvę atvejų, kai žmogus pastebi savo veiksmus, tačiau negali jų valdyti – jis teigia, kad visiškai nenori kramtyti savo nagų, tačiau daro tai nepastebėdamas. Tai mažina pasitikėjimą savimi ir verčia galvoti, kad esi nebeatsakingas už savo veiksmus. Dažnai žmonės, ant kurių pirštų matosi kramtymo sukeltos žaizdos, pradeda kompleksuoti ir slėpti savo rankas. Baiminamasi, kad kiti pamatys sužalotas rankas ir pradės klausinėti, kas nutiko, tačiau suaugusiam žmogui nemalonu prisipažinti, jog žaizdos atsirado dėl jo paties veiksmų“, – sako pašnekovė.
Pataria analizuoti elgesį
Besistengiantys atsikratyti žalingų įpročių dažnai juos siekia keisti kitais, pavyzdžiui, metantys rūkyti žmonės dažnai užuot rūkę suvalgo saldainį arba pradeda kramtyti gumą, taip tarsi numalšindami įtampą. S. Vizgaudienė sako, kad toks įpročio keitimas kitu tam tikrą laiką gali pasirodyti veiksmingas, tačiau naujasis įprotis taip pat gali būti žalingas.
Reikėtų pradėti sąmoningai „dirbti“ su savo mintimis ir elgesiu. Žmogus turėtų analizuoti savo veiksmus, o pastebėjus, kad kyla noras kramtyti nagus ar pirštų pagalvėles, atsiminti, kas tai sukėlė, kokia tuo metu buvo savijauta ir panašiai. Tai padės suprasti, kodėl išvis kyla toks noras – ar tuo metu buvo jaučiama įtampa, o gal taip pasielgti paskatino nuobodulys. Kai žmogus supras, kaip jo organizmas reaguoja į tam tikras emocines būsenas, tai padės pajusti sugrįžusį savikontrolės jausmą.
„Jeigu pavyksta pastebėti, kad jaučiate įtampą ir jau keliate ranką burnos link, reikėtų save tuo momentu sustabdyti. Šiam procesui reikia pasiruošti ir nusiteikti, jis negali būti tai daromas, tai vėl stabdomas – jeigu siekiate atsikratyti įpročio, tai turi būti jūsų prioritetas. Tačiau jei nepavyksta savęs stebėti ar kontroliuoti, gali padėti nagų izoliavimas pleistrais ar pirštinėmis. Jeigu žmogus ilgesnį laiko tarpą neturi galimybės kramtyti nagų, tikėtina, kad jis pamažu pradės nuo tokio elgesio atprasti“, – teigia specialistė.
Vaistinėse apsilankantys pacientai, kurie nori atsikratyti šio įpročio, dažnai prašo ne tik pleistrų, bet ir specialiai tam sukurtų skysčių. „Šiais skysčiais pasitepa pirštus, o kai medžiaga sudžiūva, susiformuoja karti plėvelė. Tai padeda atprasti, nes šis įprotis pradeda asocijuotis ne su palengvėjimu nuo streso, o su aštriu, karčiu skoniu“, – sako vaistininkė.
S. Vizgaudienė sako, kad svarbiausia tokio vaikų elgesio pernelyg nesureikšminti. Jeigu tai hiperbolizuosime, vaikai pradės kramtyti nagus tam, kad gautų daugiau dėmesio. Vertėtų analizuoti priežastis. Jeigu šeimoje neseniai įvyko skyrybos, vaikas gali justi įtampą, o nagų kramtymas jam gali padėti nusiraminti.
Priežastis ne visada slypi tėvų santykiuose – gali būti, kad darželyje ar mokykloje yra pereinamasis periodas, sunku sutarti su bendraklasiais, o tai vaikui kelia įtampą. Todėl norint padėti vaikams atsikratyti šio įpročio, vertėtų akcentuoti ne nagų kramtymą, o vaiko jaučiamas emocijas, padėti jam nusiraminti. Kai vaikas sutvirtės psichologiškai, nagų kramtymas gali savaime išnykti.
BNS inf.