Sielos paguodai – bendraminčių klubas ir koplytėlė

koplytele drukteinisNetoli Šilutės, Užlieknių kaime, gyvenančio Jono DRUKTEINIO sodybos kiemas penktadienį buvo pilnutėlis žmonių. Čia suėjo kaimynai iš šio ir aplinkinių kaimų, suvažiavo ir nemažai šilutiškių. Proga buvo nekasdienė – J.Drukteinis savo vienkiemyje pastatė koplytėlę su Švč. Mergelės Marijos skulptūra.

Mintis turėti savo kieme šventą vietą Jono galvoje kirbėjo seniai. Anot šeimininko, kiekvienam reikia rasti savą sielos paguodą. Jis jau turi dvi: lanko klubą „Sielos paguoda“, o dabar turi ir koplytėlę.

Marija parvažiavo iš Lenkijos

Jonui – 52-eji. Palaidojęs tėvus savo tėviškėje jis gyvena vienas. Pasakoja ilgai remontavęs senutėlį namą, o kai šiuos darbus baigė, pradėjo sukti galvą, kaip išmoningiau panaudojus kieme augusį klevą.

Medis buvo senas, jau perskilęs į dvi dalis, bet nupjauti jį ir sukūrenti Jonui nekilo ranka. Tad ir sumanė įrengti jo kamiene koplytėlę Švč. Mergelei Marijai.

Nužievinęs ir nukirtęs šakas, Jonas ėmėsi skaptuoti klevo vidų. Į talką atėjo kaimynai Stasys ir Egidijus Vindžigelskiai. Bet darbas ėjosi ne taip greit, kaip norėtųsi. Jonas pasakoja, kad miško medžiai auga tiesūs, o tie, kurie išsistiebia laukuose, visų vėjų pagairėje, būna sukti, todėl tokius išskobti itin nelengva.

Darbus stabdė ir tai, kad Marijos statulos tuo metu Jonas dar neturėjo, todėl nežinojo, kokio dydžio erdvę jai turėtų paruošti.
Marija į jo namus parvažiavo kur kas vėliau – iš Lenkijos ją parvežė pažįstamų pora. Kiek statulėlė kainavo, Jonas prašo neviešinti, ne tai svarbiausia.

Baigęs skobti klevo kamiene nišą, užliekniškis į ją dar atvedė elektrą, tad dabar jo koplytėlėje ryte ir vakare dega šviesa.

Visų aplinkinių šventė

Kodėl jam to reikėjo, Jonas negali pasakyti: tiesiog reikėjo. Jau vėliau paaiškėjo, kad ne jam vienam. Štai kaimynė Danutė Skurdelienė irgi ne kartą svarstė, kad liūdna tapę kaime, mat nebelikę giedotojų. „Kaip būtų gera pagiedoti kalnus šventoje vietoje“, – kalbėjusi moteris.koplytele visi

Kai Jono koplytėlė jau stovėjo, prie jos su anūke atėjusi kaimynė sėdėjo pusantros valandos. Anot Jono, tiesiog sėdėjo ir verkė. Kada jo koplytėlė bus šventinama, kiti kaimynai irgi klausinėjo jau iš anksto.

Naująją koplytėlę pašventino Šilutės katalikų bažnyčios kunigas Kęstutis Motiejaitis. Suėję kaimynai ir šeimininko draugai padėjo gėlių, uždegė žvakeles. Paskui visi kartu fotografavosi – tai buvo visų aplinkinių kaimų sielos šventė.

Koplytėlė Jono sodyboje nuo šiol, matyt, bus visos giminės ir kaimynų traukos centras. Šeimininkas pasakoja, jog dabar Joninėms kasmet kvies suvažiuoti visus penkis savo brolius su šeimomis. Ateis ir kaimynai, su kuriais irgi artimai bendrauja, Jonas sako galbūt „išmąstysiąs“ ir kokias pamaldas ta proga surengti. Taigi Joninės Užliekniuose turėtų būti garsi šventė.

Beje, Jono koplytėlės aplinka dar nebaigta, anot jo paties, dar nelabai graži. Aplink ją turėtų išdygti kalvio nukalta tvorelė, kryžiais padabinta, nes pažįstamas kalvis prie tokio darbo sakė prieisiąs tik žiemą.

Koplytėlė – ne paskutinis statinys Jono sodyboje. Jis jau svarsto, kad dar šią vasarą čia turėtų atsirasti pirtelė arba pavėsinė.

Klubas – tikra sielos paguoda

Laukdamas savo svečių, Jonas pasakoja savo gyvenimo istoriją. Daug metų dirbo traktorininku ir dirbtuvių vedėju Ramučiuose, Žemaičių Naumiestyje, „Veiviržo“ tarybiniame ūkyje. Kai sukaustė tuomet mažai kam girdėta liga – depresija, teko vartoti milžiniškus kiekius vaistų – po 14-15 rūšių kasdien. Jonas gydėsi, o netrukus gavo pasiūlymą ateiti į panašiomis ligomis sergančiuosius vienijantį klubą „Sielos paguoda“. Atėjo ir nė vienos dienos to savo žingsnio nepasigailėjo.

J.Drukteinis atvirai pasakoja, kad įvairią sielos negalią turinčius žmones buriantis klubas jau seniai tapo tikrąja jo sielos paguoda. Jis pats klubo narys jau beveik 10-metį. Lanko čia organizuojamus įvairius rankdarbių užsiėmimus, dainuoja ansamblyje.

Per tą laiką daug naujų draugų atradęs Jonas atvirai dėsto, kad toks klubas – tikras išsigelbėjimas. Juk depresija sergantiems žmonėms būtina, anot jo, išeiti iš savo keturių kampų ir eiti į žmones.

„Užsisėdėjus namuose tuoj sieloje kažkoks neramumas kirba. O išsikalbėjus su panašaus likimo žmonėmis, palengvėja, nusiramini ir, regis, atslūgsta visi sunkumai – kaip į kapines nuvažiavus“, – pasakoja užliekniškis.

Dabar jam jau užtenka vienos rūšies vaistų. Alkoholio vyras visiškai nevartoja jau 16 metų.

Paguoda sielai ir pabuvimas gamtoje

Būrelis klubo narių penktadienį irgi apsilankė Jono sodyboje. Jaukiai įsitaisę obelų pavėsyje jie kalbėjosi, gurkšnojo arbatą ir čia pat kepė šašlykus.

„Pabūti gamtoje tokią dieną – irgi tikra paguoda sielai“, – tarpusavyje kalbėjosi Jono svečiai.

Klubo „Sielos paguoda“ vadovas Vladas Janavičius pasakoja, jog šiuo metu bendraminčių paramos reikia net 88 klubo nariams.

Visi klubą lankantys žmonės pasirinko sau malonius užsiėmimus: vieni dalyvauja siuvimo ar dekupažo pamokėlėse, kiti mokosi floristikos, kompiuterinio raštingumo, siuvinėjimo, vėlimo, mezgimo, dailės. Čia vyksta ir judesio terapijos užsiėmimai, kurie irgi yra vienas gydymo būdų.

1999 metais įkurtame klube yra tokių narių, kurie jį lanko nuo pat pirmos dienos.

Jonas sako mėgstantis visokiausias išvykas, koncertus, kitokius renginius. Su klubo ansambliu įvairiose globos įstaigose koncertuoja jis pats, o išgirdęs apie kurioje seniūnijoje rengiamą renginį nepatingi – važiuoja pasižmonėti.

Apie Jonines jau nėra ką ir kalbėti – jų Jonas nepraleidžia nė vienų.

„Depresija tokia liga, kad pagrindinis jos gydymo būdas yra išeiti iš uždarų patalpų“, – gal tiems, kurie šios ligos diagnozę išgirdo neseniai, paaiškina Jonas. Ir priduria, kad tada negalia atsitraukia ir antidepresantų nebereikia.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.