Šilutiškis keliautojas, dviejų knygų autorius, sportininkas trisdešimtmetis Dainius Kinderis pasižymi ištverme, kuri kelia nuostabą. Autostopu nukeliavęs per visą Afrikos pakrantę, išmaišęs Tolimųjų Rytų šalis vyras tuo nepasitenkina ir plečia savo galimybių ribas.
Dabar siekia įveikti sudėtingiausių ištvermės varžybų trasą ir tam ruošiasi net būdamas nepalankiausiose sportui vietovėse.
Dainiau, papasakok, kas tos „Ironman“ („Geležinio žmogaus“ – liet. k.) varžybos, kurių trasa atrodo neįveikiama žmogui?
Tai triatlono varžybos, kuriose tenka nuplaukti 3,8 km, tada dviračiu nuvažiuoti 182 km ir po viso to dar nubėgti klasikinį maratoną – 42,195 km. Tai padaryti reikia per kuo trumpesnį laiką, todėl geriau net nesustoti.
Kaip įmanoma žmogiškai būtybei tai padaryti?
Geležinio žmogaus varžybos yra didžiausias laiptelis ištvermės sportų šakose universaliems sportininkams. Dažniausiai niekas to siekti nepradeda iš karto. Iš pradžių žmonės bėga maratoną, tada nubėga 100 km – ultra maratoną, dar kartą 100, vis bėga bėga… Jiems ima tai atsibosti. Tada daug kas atranda triatloną.
Koks tavo iki šiol didžiausias įveiktas ištvermės išbandymas?
Esu įveikęs septynis maratonus ir du ultramaratonus. Esu buvęs sportininkas – bėgikas. Labai daug treniruodavausi dar mokykliniais laikais Šilutės sporto mokykloje, paskui, kai studijavau pirmame ir antrame kurse perėjau į Vilniaus sporto mokyklą. Baltijos šalių studentų pirmenybėse esu iškovojęs trečią vietą 3 km su kliūtimis bėgime. Paskui patyriau Achilo sausgylsės ir menisko traumas, tad metus visai nebėgiojau. Bet tada buvo nuobodu.
Reikėjo veikti, tad pradėjau lankyti aikido treniruotes. Ilgai jose neužsibuvau, nes ten disciplina buvo itin griežta, pradėjo aiškinti, kad negaliu visai alaus gerti, negalėjau keliauti, nes reikėdavo du kartus per savaitę treniruotis.
Nenoriu pasakyti, kad buvau lėbautojas, bet kai dalyvavau bėgimo sporte, tokių kraštutinumų nebuvo. Per tuos metus atsigavau ir pradėjau dalyvauti mėgėjiškose varžybose. Pirmąjį maratoną nubėgau beveik prieš penkerius metus. Per šį laiką jau subrendau pačiam didžiausiam iššūkiui.
Kaip įmanoma ruoštis tokioms sudėtingoms varžyboms būnant kelyje?
Ruošiantis „Ironman“ varžyboms reikėtų, kad kiekviena savaitė būtų vienoda – tai yra labai svarbu ultratriatlonininkams. O man tenka prisitaikyti prie kelionės. Vien pastaraisiais metais daug laiko praleidau Šri Lankoje, Filipinuose, Taivane, Gruzijoje… Tad, keliaudamas ir taip gana pavargsti, todėl ne visada gali treniruotis, nes būni pavargęs. Bet yra ir įdomioji dalis. Kiekvieną kartą sportuoju pakeitęs aplinką. Vien plaukimui ruošiausi Kauno, Vilniaus baseinuose, Osle, Šri lankoje, Taivane. Susirandu internete, kur yra miesto baseinas, ir einu ten.
Kartais naudojuosi didelių viešbučių baseinais. Kai plauki vis skirtingoje vietoje, greičiau viską padarai – juk taip įdomiau. Bėgioti vis kitoje vietoje, vis kitame parke taip pat smagiau, nei sukti ratus tame pačiame. Tik su dviračiais kyla daugiau problemų, nes juos sunku gauti.
Esu tikra, kad ne visuose didmiesčiuose gali rasti malonią trasą ilgiems krosams… O kaip dar su sportiniu inventoriumi: sportbačiai, plaukimo kepurėlė – negi visa tai nuolat su savimi tampaisi?
Visada su savimi vežiojuosi kedus, plaukimo kepurėlę, akinius. Dabar grįžau iš Šri Lankos. Ten buvau tris savaites. Tarkim, atskrendu į Šri Lanką ir tikrai žinau, kad per tas tris savaites turėsiu nemažai sportuoti. Matau, kad yra paplūdimys, ir bėgu. Ten net sportbačių nereikia. Aišku, sunku bėgti, kojos klimpsta, bet kūnas dirba.
Kelionėse mažiau bėgioju, nes vien su kuprine pavaikščiojus nemažą krūvį galima gauti. Todėl bėgimo treniruotės trunka iki valandos, kai skubu, pakanka ir pusvalandžio.
Per tiek laiko nubėgi apie 10 km. Kur randi tokio ilgio bėgimo takelių?
Beveik kiekviename mieste yra mažesnis ar didesnis parkas. Taip ir suku jame ratus… Jeigu yra pakrantė – nubėgu ja ir grįžti. Taivane teko bėgti kalnuose per arbatų plantaciją. Net jei jaučiuosi pavargęs, į treniruotę išgena mintis, kad vežiausi sportbačius, juos tampausi, tad būtų gaila kelionėje jų nepanaudoti. Pavyzdžiui, Šri Lankoje per tris savites bėgau septynis kartus, plaukiau dukart. Pasirinkau mažą viešbučio baseiną. Lauke griaudėjo, buvo perkūnija, o aš valandą – pirmyn atgal… Viešbučio tarnautojai žiūrėjo per langą, stebėjosi, nes ten niekas taip nesimaudo – į baseiną lendama, kai karšta, alaus pagurkšnoti.
Kokias sporto tradicijas pastebėjai tolimuose kraštuose? Ar neatrodai kaip nesusipratėlis, kai lakstai trečiojo pasaulio šalių parkeliuose?
Taip, parkuose kur nors Afrikoje, Šri Lankoje arba Filipinuose nepamatysi sportuojančių žmonių. Tai būdingiau vakariečiams karjeristams. O ten žmonės, kurie dirba, neturi tam laiko. Ten sportuoja tik sportininkai. Paprasti žmonės dėl savo gyvenimo būdo nesportuoja. Jie negali koncentruotis į tai, jiems reikia pirma pinigus uždirbti. O mes, kai jau uždirbame pinigus, tada kažką kitą darome. Net sakyčiau, kad sporto kiekis priklauso nuo žmogaus gyvenimo gerovės. Šri Lankoje per visą laiką mačiau tik vieną bėgiojantį šrilankietį. Filipinuose parke irgi bėgiojančių žmonių nepamatysi. Ten storuliukai visi tokie. Bandau prisiminti kokią nors fizinę jų veiklą – na, nebet nardo lyg žuvys. Laisvalaikiu jie mieliau šoka, linksminasi.
Kinija, Japonija, Taivanas – ten daug sportuojančių žmonių. Vien ką reiškia kinų Taiči treniruotės. Japonijoje sporto klubuose būna itin daug žmonių.
Dabar daug kalbama apie tai, kad kur nors Filipinuose ar Šri Lankoje maistas natūralesnis, gal net žmonės sveikesni… Ar tikrai?
Tuose kraštuose yra daug didesnė tikimybė sirgti visokiomis infekcijomis, nes higiena prastesnė, daug šiukšlių. Daug daugiau matau žmonių, turinčių apsigimimų, sužalojimų, infekcijų pasekmes. Susirgę jie nesikreipia į gydytojus ir kartais ligos žymės suluošina visam gyvenimui. Vakaruose žmonės atrodo sveikesni. Bet susidomėjau Šri Lankoje itin dažnai naudojama ajurveda. Bet kurį vaistą jie moka pasiimti iš gamtos. Skauda dantį, žiūrėk, šrilankietis iškart ras reikiamą medį ir paduos jo lapą užsidėti ant danties.
Kai būni Šri Lankoje arba Filipinuose, būna labai gerai, kad gali valgyti labai daug vaisių, daržovių, ryžių, jūros gėrybių. Tas maistas yra natūralus, jo gali valgyti daug. Manau, kad jis yra sveikesnis.
Vis dėlto, kodėl sportuoji? Vargu, ar alinančios varžybos suteikia daug sveikatos, kam tau tas iššūkis „Geležinio žmogaus“ varžybose?
Sportuoju dėl to, kad esu pripratęs, man patinka, organizmas nori krūvio ir todėl, kad pasiruoščiau varžyboms. Triatloną pamėgau, nes jis suteikia galimybę keisti treniruotes. Pavyzdžiui, bėgi ilgą laiką, gauni kojos traumą arba atsibosta rutina, tada gali plaukti. Kai plauki, skaudama koja ilsisi, nes dirba kiti raumenys. O jeigu dėl skaudomos kojos visai nesitreniruotum, blogėtų treniruotumas. Varžybos kelia motyvaciją judėti.
Pirmąkart dalyvausiu „Ironman‘e“. Viskas nauja, įdomu, daug kas neaišku. Šios varžybos yra labai brangios, dalyvio mokestis – 650 dolerių, bet dalyvauti gali tik apie 3 tūkst. žmonių, o vietų labai greitai nebelieka. Jeigu tik aptingsti, svarstai, ar eiti į baseiną, ar lipti ant dviračio, auniesi sportbačius, supranti, kad turi tai daryti, nes artėja varžybos.
Stengiuosi palaikyti formą kasdien. Vakar turėjau laisvą valandą, tad iškart važiavau į Lazdynų baseiną. Svarbu išnaudoti kiekvieną akimirką. Jeigu tik kažko neveiki, tai geriau valandą baseine paplaukioti, negu šiaip tinginiauti. Tos valandos naudą pajusi po dviejų mėnesių. Visada pasijunta – buvo sporto, ar ne.
Be to, sportuojant man labai daug įdėjų naujų gimsta, bėgdamas priimu sprendimus, pasiryžtu darbams, kuriuos ilgai atidėliojau. Pavyzdžiui, noriu bilietą į tolimą šalį pirkti, žinau, kad reiks tai padaryti, bet kažkodėl atidėlioju. Bet bėgu, pagalvoju, kad grįšiu namo ir nusipirksiu. Imu ir padarau taip.
Ar laikai save sveikuoliu?
Nelaikau. Man tas pavadinimas asocijuojasi su senukais, kurie grūdinasi, morkas ir česnakus graužia. Gal ir neteisingai sakau, bet toks įvaizdis susiformavo mano sąmonėje. Aš įsivaizduoju, kad sveikuoliai kiekvieną rytą daro mankštą, paskui šoką į sniegą, eketę. Aš visa tai galiu padaryti, nebijau, bet rytais nesimankštinu. Geriau ryte atsikeliu, paskaitau, kavos išgeriu ir po poros valandų einu bėgioti. Nebent kartais atsikėlęs atlieku kelis tempimo pratimus.
Bet būna, kad žmonės pusę valandos mankštinasi – aš tam kantrybės neturiu. Man nuobodu. Mankštinuosi tik sporto klube, kad apšilčiau, jeigu ketinu atlikti pratimus raumenims. O namie tingiu. Niekada negalėčiau praktikuoti jogos. Negalėčiau to paties pratimo kartoti dešimt kartų, paskui vėl dešimt kartų. Paskui visokios kvėpavimo technikos… Nelabai tokius dalykus mėgstu.
Mano sužadėtinė Irma yra sveikuolė. Ji labai prižiūri savo mitybą, valgo sėklytes, daigus. Kai perka produktus, žiūri, ar nėra „E“, geria labai ekologiškas sultis, valgo košes. Aš irgi žiūriu, ką valgau, bet nežiūriu į etiketes. Renkuosi maistą, mėgstu daržoves, bet, pavyzdžiui, žaliavalgystė man atrodo didžiausia nesąmonė. Daigus prie žuvies ar sriubos valgyti skanu. Bet vienus daigus… Ir sakyti, kad tai kažkoks išsigelbėjimas, kai negali arbatos karštos išgerti… Nemėgstu kraštutinumų – žaliavalgystės, veganizmo. Kai man kas nors ima tuos dalykus šnekėti, aš negaliu net klausytis.
Aš valgau daug ką, išskyrus mėsą. Esu pusiau vegetaras, nes valgau žuvį. Sveikata man yra susijusi su užimtumu, gyvenimo būdu, o ne kokių nors ligų neturėjimu. Aš daug sportuoju, o sportas, manau, gydo lėtines ligas. Ir dar psichologines, pavyzdžiui, depresiją. Kai sportuoji ir dalyvauji varžybose, labai tobulėji kaip asmenybė. Tai yra tikslo siekimas. Taip tobulėja mąstymas. Judėjimas yra sveikata, o sportas – geriausia judėjimo išraiška.
